01/08/2025
PAPRASTUMAS.
Mama niekada nenorėjau būti. Tačiau vaikus labai myliu. Man labai gera būti jų draugijoje, žaisti, rūpintis jais, pasidalinti savo patirtimi, įkvėpti juos nepasiduoti sociumo stūmimo pritapti prie kitų.
Vaikas - tai ta tyra siela, kuria buvome mes kiekvienas. Tačiau eidami gyvenimo patirčių keliu, prarandame ryšį su savo vidiniu vaiku. Sakome sau, kad užaugome ir su labai rimtu žvilgsniu žvelgiame į savo kasdienybę. Atsiranda įtampa ir tik prisilietus, mes konflikte. O tam, kad išsaugoti savo suaugusiojo poziciją, pasileidžiame triušio urvu gilyn. Ginyba konflikte tampa karu. O požiūris į viską rimtai - priverčia matyti, kaip griūva tiek metų puoselėti šeimos namai, nutrūksta santykiai su bendrakeleiviais versle ir nejučiomis viskas aplinkui tampa nesaugu. Pasijunti it tas vaikas, kuris neturi savo namų, tikrų draugų ir yra visiškai vienas šiame pasaulyje, kuriam tu jauti, kad nerūpi...
Tačiau ar taip turi atrodyti suaugusio gyvenimas?
Ši nuostabi mergaitė, vardu Kotryna, buvo ir man priminimas apie tai, kokia yra tyra vaiko meilė, koks begalinis žmogaus pasitikėjimas pasauliu gali būti vaiko akimis.
Jos žvilgsnyje mačiau pasitikėjimą. Jos pasakojimuose jaučiau draugystė, o jos apkabinimas leido pasijausti šeimoje. Esu labai dėkinga jai... Net pati nesitikėjau, kaip man pačiai šio priminimo reikėjo... Nes rašau šiuos paskutinius sakynius ir verkiu pasikukčiodama.
Kelias iki vidinės harmonijos man buvo labai ilgas ir skausmingas, vienišas... Tačiau šio tyro vaiko apkabinimas man buvo lyg mano vidinio vaiko pasakymas: "Mieloji, tu namuose! Aš su tavimi."... Ir viskas mano viduje suminkštėjo... Aš pasijutau mama. Mama savo vidiniui vaikui, kurio būtis man padeda į viską žvelgti paprasčiau ir tai padėti padaryti atsidūrusiems konfliktuose kitiems suaugusiems.
Dėkui, Giedre, už galimybę susitikti su tavo dukra. Nors užsukau pas tave, kad man padarytum makiažą, tačiau pajutau, kad tavo namuos grožis atskleidžiamas pirmiausia žmogaus viduje. Ačiū tau už šią DOVANĄ!
Nuotrauka - Giedrė Guminienė.
