28/05/2026
Reikėtų paaiškinti šio puslapio tikslą... kas ir kaip... Netrukus... dar ne visai pribrendo vaisius, juk tik pavasaris 🙂
Prisiminiau 1989 metus, kai įsidarbinau neseniai įkurtame Kernavės muziejuje - rezervate. Apie 10 darbuotojų dar tebuvo tada. Muziejus iš ministerijos gavo transportą kelionėms į darbą (dauguma darbuotojų gyveno Vilniuje) autobusą-kino teatrą "Kuban". Buvo tokie pritaikyti su keliomis eilėmis sėdynių ir su kino rodymo aparatūra, skirta rodyti per galą kino filmus kaimuose/ miesteliuose. Transportą vairuodavo direktorius archeologas Vytautas Ušinskas. Sakė, kad tarnavo tankų dalinyje, išmanė techniką. Tada nepagalvojau, kaip dvimetrinis iš stuomens ir iš liemens ąžuolas tilpdavo tankan. Bet istorija apie tai, kaip beveik kasdien rytais dardėdavome su Kubane tada dar neasfaltuotais dulkinais duobėtais vieškeliais iš Vilniaus per Sudervę į pasaulio krašto "sostinę", o vakarop atgal. Ir būdavo dienų, kai per visą kelionę neprasilenkdavome su jokiu automobiliu...
Tą rytą važiavome dviese su direktoriumi. Už Sudervės Kubanė užsispyrė ir sustojo. Kiek bebandė užvesti, nė pro kur. Direktorius palindo, kaip stovi, po autobusu. Užstrigo benzino padavimo vožtuvas, - sako. "Tankistas" atidarė prie vairuotojo esantį variklio gaubtą, nutraukė kažkokią šlangelę. Šalia pastatė benzino baką (visada vežiojomės benzino, laikai tokie), įkišo į jį vieną galą rankinės guminės šlangos-pompos (šią tais laikais turėjo visi save gerbiantys vairuotojai), o kitą galą kažkaip (nepamenu kaip) pritaisė prie variklio. - Laikyk, Giedriau, baką ir pompuok benziną, -sako man. Laikau, pompuoju, žiū - užsivedė. Bandome važiuoti. Variklio gaubtas nuimtas, staugiantis variklio garsas, kaukiantis kelio garsas, dulkės, dulkės, dulkės... visai, kaip tanke. Važiuojame, vis pompuoju, kada gi sprogsime, vis galvoju...
Kadangi tai aprašiau, tai suprantate, kad nesusprogęs nuvažiavau ir viliuosi gražiu žodžiu Vytautą prisiminiau.