Knygų klubas

15/04/2025

Kada žmogus tampa kūrėju?

Plaktukas vienose rankose yra tik įrankis – juo kalama, jis tarnauja funkcijai. Kitose – tai jau dvasinis objektas, per kurį tas pats kalvis išreiškia save, įprasmina veiksmą, įkūnija sąmonę.

Naudotojas siekia rezultato. Kūrėjas – prasmės.

Mes visi kuriame – dirbdami, rašydami, programuodami, auklėdami. Bet kai mūsų santykis su tuo, ką padarėme, tampa šaltas, beasmenis, kai kūrinys tampa tik objektas, mes liekame naudotojais.

Tačiau kai sustojame, pažvelgiame į tai, ką padarėme, ir paklausiame:
– „Ką tai reiškia? Kam tai skirta? Kokia mano atsakomybė?“
Tą akimirką mes peržengiame vartotojo ribą. Mes tampame kūrėjais.

Gerbti tai, ką sukūrei – reiškia gerbti save. Nes kiekvienas darbas, net ir netobulas, yra tavo proto ir širdies pėdsakas pasaulyje.

Šiandien, kai kuriame dirbtinį intelektą, genetinius kodus ir sistemas, kurių galios viršija mūsų individualų supratimą, pagarba kūriniui tampa ne pasirinkimu, o būtinybe.

Be jos – technologijos virsta Pandoros skrynia galinčia išpildyti Nyčės pranašystę, kad nužudėme savo Dievą. Tik ar netapsime savo pačių kūrinio auka? Ar tai nebus mūsų pačių sąžinė, kuri tylės?

"Kai žmogus pradeda gerbti tai, ką sukūrė, jis peržengia vartotojo ribas ir tampa kūrėju."
– K. Kvaraciejus

03/04/2025

Kai buvome vaikai, svajojome apie Marsą...

Ar prisimeni tą jausmą, kai vos atsivertus knygą, staiga atsiduri kitoje planetoje vien savo vaizduotės dėka. Automobiliai, traukiniai ir lėktuvai mus gali nukelti iš taško A į tašką B. Vaizduotė mus gali nukelti betkur.

Rėjus Bredberis ir jo „Marso kronikos“ mus vedė į naujas nepažintas planetas.

„Marso kronikos“ – tai ne tik mokslinės fantastikos šedevras, bet ir nostalgiška žmonijos veidrodžio versija, kurioje už Marsiečių istorijų slepiasi kolonializmas, aplinkos niokojimas ir kultūrinis aklumas.
„Mes esame tas pats blogis, nuo kurio bandėme pabėgti“ – ši frazė skamba vis aktualiau.

Kai Bredberis rašė, žmonės dar net nebuvo palikę Žemės atmosferos. O mes – užaugome jo vizijose. Šiandien mes gyvename toje „ateityje“, apie kurią jis svajojo, o NASA ir „SpaceX“ planuoja misijas į Marsą. Bet ar jo vizija buvo tik apie technologijas?

🛰️ Bredberis tikėjo, kad pirmiausia ateina mintys, tik tada – technologijos. Tikrosios inovacijos gimsta galvoje, vaikystėje, svajojant. Šiandien mus supa dirbtinis intelektas, satelitai ir skaitmeninė visata – bet kiek mūsų dar svajoja taip, kaip svajojome būdami vaikai?

Galbūt tai ir yra tikroji „Marso kronikų“ galia – priminti, kad technologijos be žmogiškumo yra tuščios, o pažanga be sąžinės – pavojinga.

Ir taip, gal šiandien jau patys tampame tais „marsiečiais“, apie kuriuos jis rašė.

Po daugelio metų atsivertus šią knygą grįžta ne tik istorijos, bet ir vaikystės troškimas būti kažkuo daugiau, ieškoti, svajoti. Ir tai yra gražiausia dovana, kurią gali palikti literatūra. „Kas nebesvajoja – tas jau nebekelia sparnų.“ Būtent todėl skaitymas – tai ne pabėgimas nuo realybės, o sugrįžimas į save.

Jei dar neskaitėte – pats laikas. Jei skaitėte – pats laikas grįžti.

Pasidalinkite komentaruose: ką jums reiškė „Marso kronikos“? Kokių minčių jos paliko?

17/01/2025

Modernios moralės requiem

Fascista Glamorus - šilkinis valdovas,
Jo rūmuose šviečia apgaulės altorius.
Prie logotipų meldžias, it dievas naujasis,
Humanizmą laidoja prisidengęs mados skraiste.

Cultor Militaris - karo šventasis,
Jo uniformoj spindi aušra rytinė.
Kulkų lietuje jis mato poeziją švelnią,
Priešų kūnai - jo dramos scena didingą.

Clownus Linguarum juokias piktai,
"Su mumis tu ar prieš?" - klausia šaltai.
Vertybės ištirpo lyg sniegas pavasarį,
Kai žodžiai tapo tik tuščias pažadas.

Groteskiškas trio žengia išdidžiai,
Auksas, mira ir smilkalai švyti aukštai.
Minia seka klusniai, be valios savos,
Po Amulex Compressa sparnu.

Ekranai rodo kelią į prarają gilią,
Humanizmo idėjų vagonai pilni.
Į šiaurę dunda ritmingai,
Kai moralė miršta šaltoj nakty.

20/12/2024

„Sužeistas angelas“ ir mūsų atsakomybė už pasaulį.

🎨 Hugo Simbergo paveikslas „Sužeistas angelas“ (1903 m.) – daugiau nei meno kūrinys. Tai metafora mūsų pasauliui, kuris šiandien aptekęs karų, skurdo ir socialinės nelygybės žaizdomis. Sužeistas, bet vis dar gyvas angelas simbolizuoja ne tik trapumą, bet ir viltį. Jį neša paprasti berniukai – galbūt patys pažeidžiami, tačiau jie yra tie, kurie gelbsti tai, kas svarbiausia: empatiją, žmogiškumą ir tikėjimą ateitimi.

🌍 Šis paveikslas rezonuoja su mūsų epochos realijomis. Kol pasaulio lyderiai sprendžia geopolitines ir ekonomines problemas, valstybės varžosi kieno BVP didesnis, o lustas greitesnis - angelo nešėjais tampa tie, kurie patys gyvena karo ir skurdo šešėlyje: vaikai Šiaurės Korėjoje, Sirijoje, Gazoje, Ukrainoje, Afganistane ar Ruandoje... Jie ne tik susiduria su sunkumais, bet ir dažnai yra tikrieji žmogiškumo saugotojai – tylūs herojai, apie kuriuos retai girdime.

💔 Šiame kontekste labai pasiilgstu Leonido Donskio – filosofo, kurio balsas, alsuojantis empatija ir įžvalgomis, šiandien būtų kaip niekad svarbus. Donskis primintų mums, kad humanizmas yra daugiau nei idėja – tai veiksmas. Tai gebėjimas pastebėti sužeistus ir kenčiančius, prisiimti atsakomybę už kitus ir net mažiausiais veiksmais kurti pasaulį, kuriame nėra vietos abejingumui. Jis mus mokė, kad tikrąją pažangą apibrėžia ne technologijų šuoliai, o tai, kaip mes elgiamės su silpniausiais ir labiausiai pažeidžiamais.

✨ Angelas šiame paveiksle – tai mūsų bendra atsakomybė. Jo sparnai yra mūsų veiksmai, žodžiai ir tikėjimas, kad net ir mažiausi pokyčiai gali turėti didelę reikšmę. Kaip Donskis sakydavo, „humanizmas nėra abstrakcija – tai realus rūpinimasis kitu“.

❓ Ką šis paveikslas sako jums? Kaip mes, kaip žmonija, galime padėti „angelui“ atsistoti ir vėl skristi? Dalinkitės savo mintimis komentaruose – diskusija apie žmogiškumą šiandien reikalinga kaip niekada.

13/03/2024

Būna dienų kai virš galvos tik pilkas, ūkanotas „cepelininis dangus“ kurį praskaidrinti gali karšta arbata, artimas žmogus šalia arba knygos puslapiuose aprašyta istorija.

Į mano rankas pateko vieno iš įtakingiausio lyderio autobiografija "Barack Obama: Pažadėtoji žemė". Tai stiprus autobiografinis kūrinys, kuriame buvęs JAV prezidentas dalijasi savo gyvenimo istorija, vizijomis ir iššūkiais. Knygoje Obama apibendrina savo patirtį, pradėdamas nuo vaikystės Havajuose ir Bažnyčios Kalifornijoje, iki politinės karjeros viršūnių, įskaitant istorinį jo prezidentūros laikotarpį.

Knyga atskleidžia Barack‘o Obamos vidų ir asmenybės augimą, kaip jis perėjo nuo jauno, paieškų kupino jaunuolio iki vienos įtakingiausių politinių figūrų pasaulyje. Jis dalijasi savo nuomone apie esminius iššūkius, su kuriais susidūrė, ir pasidalyti svarbiais įžvalgomis, kurios paveikė jo gyvenimą ir politinę veiklą.

Ši knyga yra ne tik biografinis pasakojimas apie vieną iš įdomiausių politikų mūsų laikais, bet ir įkvėpimo šaltinis tiems, kurie siekia permainų ir įtakos savo bendruomenėje bei pasaulyje. Tai knyga, kurią skaitydami kiekvienas gali atrasti įkvėpimą ir gilesnį supratimą apie politinį veikimą ir žmogų, kuris vadovavo vienai didžiausių šalių pasaulyje.

Skaitykite knygas, jos sušildo sielą ir nušviečia protą :)

11/03/2021

1965 metais Singapūras (valstybė kurios plotas dvigubai mažesnis už Šilutės, Kelmės ir bet kurį kitą Lietuvos rajoną) išsikovojo nepriklausomybę nuo Malaizijos ir tapo laisvuoju miestu – valstybe. Iki 1965 metais šalis buvo Didžiosios Britanijos forpostas Okeanijoje visiškai priklausomas nuo imperijos valios. Nepriklausomybės kelią pradėjo neturėdami žemės ploto, žemės ūkio, pramonės, infrastruktūros ir net geriamo vandens. Kuomet Lietuvoje viena po kitos dygo „chruščiovkės“ Singapūro gyventojai vis dar gyveno lūšnynuose kartu su naminiais gyvuliais. Susipriešinusios musulmonų, induistų ir kinų bendruomenės aršiai kovojo tarpusavyje. Singapūras turėjo skaudžią istoriją su Malaizija ir Kinija kurios nuolat kėsinosi į Singapūro teritoriją. Japonija antro pasaulinio karo metais vykdė Singapūro gyventojų masinį genocidą! Tačiau tai nesutrukdė šioms valstybėms ateityje tapti ekonominėmis sąjungininkėmis.
Kaip tokiai mažai Singapūro valstybei pavyko išlaviruoti tarp pasaulio grandų ir atsidurti su jais vienose gretose? Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1965 metais iki 1990 metų šaliai vadovavo premjeras Lee Kuan Yew.
Kartą Prancūzijos prezidentas Valery Giscard'as paklausė Lee Kuan Yew kas nulėmė Singapūro pažangą? Lee atsakė, kad tai nulėmė trys priežastys:
1. socialinis stabilumas ir susitelkimas
2. kultūros nulemtas atkaklumas ir taupumas, mat darbštūs žmonės visada investuoja į ateitį, būtinai atideda juodai dienai ir ateinančioms kartoms
3. didelė pagarba išsilavinimui ir žinioms.

Po trisdešimties nepriklausomybės metų Singapūras tapo pirmojo pasaulio valstybe, stipria ir nepriklausoma ekonomiškai šalimi kuriančia naujausias technologijas ir kuri yra patraukli turistams .

Lietuva šiandien švenčia savo trisdešimtmetį. Mes turėjome kur kas geresnę startinę poziciją, deja mes nepadarėme tokio proveržio kaip Singapūras. Mes ir toliau likome Pabaltijo valstybe kurios didžiausias pasiekimas priklausymas NATO ir Europos sąjungai.
Per tris dešimtis metų mes netapome laisvesni. Tris dešimtis nepriklausomybės metų mes eskaluojame praeities nuoskaudas ir nacionalines grėsmes kurios taip ir nepadėjo mums sukurti ekonominio savarankiškumo. Praeities nuoskaudų šešėliai yra didžiausias mūsų stabdis neleidžiantis matyti ateities vizijos.

Linkiu gražios šventės visiems lietuviams išsibarsčiusiems po visą pasaulį.
Visiems politikams linkiu daugiau skaityti ir mažiau gąsdinti.
Dažniau lankytis bibliotekoje ir mažiau televizijos šou.
Linkiu netingėti ir artimiau susipažinti su Singapūro nepriklausomybės pamokomis.

05/03/2021

Kaip gyvenu ir ką prisimenu (27)
Faktografija
Jonas Baranauskas

KGB tarakonai iš manęs akinius atėmė
Jie visur eina į mane ir su manimi; dar ir važiuoja. Vakar vakare per juos akinius pamečiau prie Vilniaus autobusų stoties, ar gal prie geležinkelio stoties. Akiniai buvo kartotinėje dėžutėje, o dėžutė – polietileniniame maišelyje. Kažkada, kai jau matyti blogiau pradėjau, mano sūnūs susidėję juos man nupirko. Atsimenu, po darbo Lietuvių kalbos institute akinių pirkti ėjau Neries pakrante, gaujelė per atstumą kankino skaudančiaja savijauta ir nuolatos lojo: visokius žodžius, kurie be jokio ryšio, infragarsu man kartojo. Akinius nusipirkau akinių parduotuvėje ties Žaliuoju tiltu, juos radęs sau pakankamai patinkančius. Tada parduotuvėje radau belaukiantį vyrą, elegantiškai apsirengusį, jau gerokai pagyvenusį; jis vienintelis ten parduotuvėje buvęs, nuošaliai stovėdamas nei iš šio, nei iš to pasakė man garsiai „Apsieis“, ir išėjo. Nesupratau, ką tuo jis man pasakė.
Taigi vakar atvažiavau iš namų Fabijoniškėse į autobusų stotį akinių iš vieno vairuotojo pasiimti. Juos buvau pamiršęs svečiuodamasis pas vieną merginą vadinamojoje Vokietijoje ir ji įdavė juos autobuso vairuotojui, kad į Vilnių atvežtų (gal ir todėl, kad vėl į svečius pas ją man nebūtų dingsties prašytis). Atsiėmęs, ant rankos tą maišelį su akiniais užsimoviau. Kai iš autobusų stoties ėjau į autobusų stotelę namo važiuoti, tai ant šaligatvio priėjau specialiai stovintį ir manęs laukiantį paspirtukininką – jauną kėgėbistėlį su generolo kelnėmis (baltos juostos – lampasai – ant jo kelnių klešnių švietė patamsyje išilgai nuo juosmens iki apačios). Pradėjau jam mosuoti ranka, kad pasitrauktų į šalį nuo šaligatvio vidurio. Bet jis, nors mane matė, nė negalvojo trauktis ir tebemaigė telefoną, ant paspirtuko pasirėmęs (kaip ir visi tokie). Nesulaukęs, kol jis trauksis ar nesitrauks, prasmukau pro jį ir netrukus pastebėjau, kad ant rankos aš maišelio su akiniais neturiu! Manau, kad kai jam mosavau, tuokart maišelis man nuo rankos nusmuko (tuokart dar ir telefonas man suskambo). Arba anksčiau.
Tiesa, pirma manęs pro tą paspirtukininką, pirma manęs prasmuko kažkoks vyras baltais čeverykais, o aš – jam iš paskos. (Čeverykai – tai batai; Dzūkijoje vartojamas žodis). Jis man pasitaikė tarytum farvaterininkas kelią pramušęs, pasinaudojau tuo. Bet štai kas svarbu: pamačiau, kad rankoje jis laikė šviesų maišelį! Tad kažin ar tas maišelis nebuvo mano maišelis su akiniais? Gal man iš paskos jis ėjo ir paėmė pamestą mano maišelį, ir pasiėmęs jį ėjo su juo? Bėgte pralėkęs pirma manęs, jis sustojo pasukęs į nuošalę ir laukė žiūrėdamas į mane, bet daugiau į jį dėmesio nekreipiau (manau, sau nenaudingai), nes reikėjo dairytis kaip nutolti kiek galint toliau nuo KGB tarakonų, kurie (kaip ir daug kur mano kelyje) buvo ir čia itin tirštai išsidėstę.
Daug manęs stresinimas prie šio akinių praradimo prisidėjo: kai atvažiavau į autobusų stotį, ten pamačiau visą aibę KGB tarakonų (šešėlinių žmonių) manęs laukiančių, ant visų aplinkinių kalvų išsidėsčiusių. Maždaug. Daugiausia grupelėmis po du vyrus. Vieni su mašinomis buvo čionai atvažiavę, kiti – pėsti. Kai, iš vairuotojo atsiėmęs akinius, jau patraukiau eiti iš autobusų stoties link miesto autobusų stotelės, jie tuo pačiu metu susėdo į mašinas, kurie su mašinomis buvo, ir linksmi nuvažiavo. Sakytum šitaip jie mano akinius nusivežė. Vagiai savotiški. Tai yra, vagys! Bet didžiausi vagys yra tie, kurie nuotoliniu būdu kūno skausmais mane kankina jau begalę metų. Jie mano gyvenimą pavogė, sveikatą sugadino, minčių skaitytuvu sekdami mano mintis ir kankindami neuro komunikatoriumi (kankina net per Žemės stebėjimo palydovą, naudodami kažkokias bangas ir spindulius).
Grįžęs į namus, internete parašiau prašymą, kad radusysis mano akinius man juos grąžintų.

2020.XI.27

03/03/2021

Dievas davė žmogui sparnus, tačiau žmogus patingėjo juos užsidėti ir nuėjo kartu su minia tam, kad kartu su visais kriokliu nukristų į prarają.
***
Tai kas vyksta tarp laisvės gynėjų ir religinės bendruomenės paskatino dar kartą apmąstyti kai kuruos dalykus. Tai yra kas šiame pasaulyje svarbiausia ir kokia mano misija jame? Įsižiebusi kibirkštis privertė pamastyti kas aš esu?
Aš nesu praktikuojantis katalikas. Esu labiau pagonis kuris tiki medžių, žemės ir vandens šventumu. Žemė. Kažkada buvo nyki dulkių dykuma, kurią gaubė nuodingos dujos, tačiau tuomet atsirado augalai, kurie nuodingas anglies dioksido dujas pavertė deguonimi. Žmogų sudaro vanduo ir jam reikalingas deguonis. Po mirties žmoguje esantis vanduo išgaruoja, o išdžiūvę kaulai pavirsta į dulkes... Išgaravęs vanduo lietumi krinta į žemę ir tampa žole, medžiais, jūra ir paukščiais... Žmogaus individas tampa visumos dalimi. Tai atradęs aš atmečiau visas kitas religijas kaip dirbtinai žmogaus sukurtą valdžios įrankį. Iki tol, kol į mano rankas pateko Koranas. Jame radau nuostabius žodžius: „nėra kito Dievo tik Alachas vienas, jam priklauso patys gražiausi pasaulio vardai.“ Po šių žodžių manyje kažkas nušvito, ir supratau, kad tai kuo tikime yra vienas ir tas pats Dievas, tik mes jį vadiname tais vardais kurie gražiausi yra mums. Kitose Korano eilutėse buvo įrašyti žodžiai apie tamsą ir žudymus: „Sekite Alacho šviesą ir tuos kurie gyvena šviesoje. Žudykite be gailesčio tuos kurie gyvena tamsoje, prieš juos naudokite klastą ir visas karines gudrybes“. Baisūs žodžiai kurie buvo dažnai kartojami siekiant sumenkinti islamo tikėjimą, bet yra svarbu tai, kad šie žodžiai ne apie šviesą, o apie žinojimą. Tai visai ne žudymas, o mokymasis. Mes privalome nuolat siekti žinių šviesos ir kovoti su nežinojimo tamsa. Tai atradęs aš pradėjau dar labiau gerbti medžius ir visa kas gyva, tačiau sieloje neliko tos tamsumos kurią reikėtų atmesti. Net gi LaVej satanizmas pasirodė gražus – jis tiki mokslu ir pagarba silpnesniam. Po kurio laiko į mano rankas pateko Popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato Si. Skaitydamas ją jaučiau, kad Pranciškaus sakomi žodžiai jau seniai gyveno mano širdyje.
***
Kuomet buvau jaunas studentas turėjau aršią diskusiją homoseksualumo tema. Aš gyniau poziciją, kad tai yra iškrypimas ir tai yra nenatūralu. Mano oponentai gynė priešingą nuomonę – kad tai yra natūralu. Mes atkakliai gynėme savo įsitikinimus ir dažnai grįždavome prie šios temos, kol vieną dieną supratau, kad jie yra teisūs. Taip, tai yra visiškai natūralu! Tačiau ar dėl to, kad jie yra teisūs klystu aš? Ne. Aš neklystu. Aš esu visiškai teisus, tik daug platesne prasme. Žmogus kaip individas tėra žemės dulkė, tačiau žmogus kaip žmonijos, kaip rūšis ir gamtos dalis yra gyvybinga ląstelė. Žmogaus gyvenimas prasideda daug anksčiau negu jis gimsta ir nesibaigia po mirties. Žmogus po mirties gyvena savo vaikuose, anūkuose ir proanūkiuose, kaip ir mumyse gyvena mūsų protėvių dvasia. Kristaus, Mohamedo ir Budos kraujas teka mūsų gyslomis (keistai šie žodžiai skamba pagonio lūpose). Mes išgyvenome tūkstančius metų. Išgyvenome karus, marus ir pačias baisiausias pasaulio negandas savo protėvių dėka. Mes esame. Mūsų protėviai mirdami paliko savo vaikus tam, kad žmonija gyventų. Jie paliko gyvybingas žmonijos ląsteles žemėje. Jie nežinojo, kad mes gyvensime taip gerai kaip gyvename dabar. Jie nežinojo, kad mes tokiais tempais naudosime gamtos resursus ir niokosime aplinką vardan savo patogumo. Bet mes gyvename ir kažką paliksime savo vaikams. Deja, ne visi. Kai kurie po savęs nepaliks nieko nes jie taip pasirinko. Jie pasirinko nebūti gyvybingomis ląstelėmis. Ir tai „yra natūralu“. Jie įrodys, kad tai yra natūralu socialine prasme, tačiau jie nė už ką nepatikės, kad tai yra natūrali gamtos atranka ir jie nėra verti pratęsti žmonijos. Na nebent kažkas atšaukė gamtos aksiomas.
Dar yra socialinis veiksnys kuris nustatomas atsakius į klausimą KAS AŠ ESU? Žmogus gali būti mokytoju, teisėja, mechaniku, mokytoja, politiku ir kuo tik nori. Kai kam socialinė vertė yra sukurti vakciną nuo mirtinos ligos, o kai kam subinės skylę paversti visatos centru. Ir yra visiška laisvė rinktis, bet ko vertas pasirinkimas ir atlikti darbai nustatys tik negailestingas vertintojas - laikas. Tai dėsnis kuris gali patikti arba nepatikti, tačiau tai yra fundamentalus dėsnis.
***
Žmogus tapo toks reikšmingas, kad pamiršo pamatinius dėsnius. Daugumos nuomonė tapo svarbiausia ir „nebeliko“ aksiomų. „Didžiausias žmonių rūšies trūkumas yra stebinantis polinkis SUSITARIMĄ painioti su TIESA. Lemiamą įtaką, ar žmogus kuo nors patikės, ar ne turi šalia esančiųjų transliuojama viešoji nuomonė. Surink į patalpą tris žmones ir jie nuspręs, kad traukos jėgos dėsnis neteisingas ir turėtų būti panaikintas, nes koks nors jų kraupiai prisigėręs dėdė nukrito nuo stogo.“
***
Vakar būdamas vakarinėse pamaldose (pagonis buvo bažnyčioje ir meldėsi kartu su kitais), pamokslo metu išgirdau labai prasmingus žodžius: „nesekime paskui laikinus dalykus ir atsigręžkime į amžinąsias vertybes“. Tuokart manyje nušvito atsakymas – ta isteriška minia yra visiškai teisi. Jų nuomonė yra svarbesnė už aksiomas, jų begalinė koncentracija į kelnių turinį tikrai yra visiškai natūrali! Gamta nustatė savus žmonijos išlikimo dėsnius ir leido žmogui pasirinkti.
Šyvakar pagonis ir vėl bus vakarinėse pamaldose. Jis medituos ir mintimis linkės visiems šviesos ir tikėjimo tvirtumo.
***
Dievas davė žmogui sparnus, tačiau žmogus patingėjo juos užsidėti ir nuėjo kartu su minia tam, kad kartu su visais kriokliu nukristų į prarają.

27/11/2020

🇦🇲 Tarp Armėnijos ir Lietuvos istorijos galima rasti daug panašumų. Abi valstybės labai senos ir kažkada buvo regiono lyderėmis. Abi valstybės 1918 metais paskelbė nepriklausomybę ir abi kentėjo nuo didžiosios kaimynės priespaudos ir abiejų šalių istorija paženklinta skaudžiomis rezistencinėmis kovomis. Tiesa, Lietuvos santykiai su didžiąja kaimyne nors ir pažymėti skaudžia patirtimi, kovomis ir tremtimi, visgi negali būti lyginama su armėnų ir turkų santykiais.
1915 Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją, kuria remiantis 1915-1917 metais buvo sunaikinta 1.2-1.5 milijono armėnų. Net ir praėjus beveik 100 metų Turkija ir daugelis pasaulio valstybių atsisako pripažinti Armėnų genocidą.
Viena iš žymiausių armėnų pasipriešinimo kovų vyko 1915 metais ant Musa D**o kalvos. Istoriją aprašė Franz Werfel romane „Keturiasdešimt Musa D**o dienų“. Knyga padeda geriau suprasti tai kas vyksta šiandien Kalnų Karabache.
Ant Musa D**o kalno Armėnai tarsi „Homero herojai kovojo dėl Skajos vartų ir kiekvienas manydamas, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tebuvo ir tėra atspindys dievų kovos vykstančios virš jų galvų.“ Nepaisant narsios kovos ant Musa D**o kalvos ir turkų išžudytų milijono armėnų, 1939 metais po Prancūzijos ir Turkijos susitarimo Musa D**o provincija buvo atiduota Turkams.
*****
„Nešvari ir labai tingi pasaulio sąžinė, galingųjų rankose esanti spauda ir jos suformuotos skaitytojų smegenys sukūrė tokį iškraipytą vaizdą, koks jiems buvo palankiausias“, o Tarptautinė bendruomenė tarsi dievai nepaisantys žmonių istorijos nusprendė kam priklauso Kalnų Karabachas. Taip nesantaikos kamuojamame regione padėjo tiksinčią bombą kuri sprogo. Knyga „Keturiasdešimt Musa D**o dienų“ padeda geriau suprasti armėnų ir turkų santykius, jų nesantaikos kontekstą. Simboliška, kad kaip tik šiandien dvidešimt septintą Kalnų Karabacho karo dieną Vilniuje buvo surengta armėnų palaikymo akcija.
Kai kurie 1933 metais parašytos knygos sakiniai ir šiandien skamba taip tarsi būtų parašyti vakar. Tikriausiai išliks aktualūs dar labai ilgai:
******
Pražūtingiausias dalykas yra ieškoti savosios kaltės kaimynuose. Šis paprotys įsigalėjo Europoje.
****
Apie rasę dažniausiai postringauja tie, kurie nežino tikrosios savo kilmės.
****
Ten kur dauguma žmonių nešioja ginklus visuomet atsiranda pašaipus požiūris į intelektą.
****
Tai buvo begalinės nuostabos ženklas, kad pasaulyje gyvenančios dvasingos būtybės nesidžiaugia galimybe gilintis į apibrėžimus, formules ir poezija, o pasiduoda fanatizmui ir gali barbariškai perpjauti vienas kitam gerklę.
****..Nes juose, nors jie ir netikėliai, kaip ir visuose žmonėse gyvena Alachas.
Tas kas sunaikina Dievo tvarinio orumą, sunaikina ir patį kūrėją. Tai Dievo nužudymas, nuodėmė kuri nebus atleista iki pabaigos.
****
Tarp žmogaus ir maro bacilos taikos negali būti. Osmanų karininkas Enveras Paša
******************
Gero skaitymo! 🇦🇲🇦🇲🇦🇲

27/11/2020

Kartą, gurkšnojant brendį bičiulio namuose visiškai netikėtai į rankas pateko Parulskis. Tiksliau Sigito Parulskio knyga, romanas "Tamsa ir partneriai".
Beje, įdomus faktas: Sigitas Parulskis yra daugiausia į užsienio kalbas verčiamas šiuolaikinis lietuvių rašytojas.

*****
O dabar trumpai apie knygą:

Veiksmas vyksta Kaune, apie 1941-1943 metus. Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, „Lietūkio“ garažo įvykių, iki karo pabaigos.

Sukrečiantis pasakojimas apie apie Kauno vaikėzą Vincentą, svajojantį tapti fotografu tačiau atsitiktinai tapusio netikėtų to meto įvykių liudytoju („karas nuplėš nuo mūsų veidų visas kaukes“), egzistencinė drama. Mainais už gyvybę jis priverstas tarnauti esesininkui vadovaujančiam žydų genocidui. Vincentas, „pripratęs būti kitapus objektyvo, atsitverti nuo tikrovės plonyte juosta“, prieš savo valią tampa neatšaukiamos istorijos, masinių žydų žudynių liudytoju, stebėtoju, negalinčiu nieko pakeisti ir niekam padėti. Galiausiai pats stebėtojas pasijunta esąs stebimas aukštesnės jėgos.

*******
Kurdamas romaną autorius rėmėsi išlikusių dokumentų rinkiniais, rašytiniais atsiminimais, to meto spauda.
„Vaizduojamus istorinius įvykius svarbu atskleisti per įtaigias asmenines dramas, tai ir daroma romane „Tamsa ir partneriai“. Pasaulio literatūroje yra nemažai kūrinių, sukrečiamai vaizduojančių nacistinius konclagerius, o šis romanas parodo, kad Lietuvoje Holokaustas vyko kitaip – prie pamiškėse iškastų duobių. Visa tai matančio fotografo Vincento grimzdimas į sielos tamsą vaizduojamas su vis kylančia įtampa ir literatūriniu išradingumu.
Romanas puikiai dera prie Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“. Šios dvi temos papildo viena kitą ir parodo ne pačią tyriausią Lietuvos vaidmenį holokausto teatre.
Būtinai paskaitykite šią knygą ir pasidalinkite savo įspūdžiais.

******
Tamsa ir partneriai: romanas / Sigitas Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2012.

27/11/2020

27/11/2020

Kiekvienas romėnas buvo apsuptas vergų. Vergas ir vergo psichologija užtvindė senovės Italiją, taigi kiekvienas romėnas viduje, aišku, nesąmoningai, tapo vergu. Mat nuolat gyvendamas vergų aplinkoje, jis per pasąmonę užsikrėtė jų psichologija. Niekas negali apsaugoti nuo tokios įtakos. (Contributions to Analytical Psychology, London, 1928)
Kiekvieną kartą matydamas ar girdėdamas reklamą paklausiu savęs: o kiek gi vergo gyvena manyje?