Tylūs pokalbiai

23/09/2026

Darbas tiems, kuriems jau nebėra kur kitur eiti?

Tokia nuostata apie laidojimo sektorių visuomenėje vis dar egzistuoja. Tačiau kiek žmonių iš tiesų gebėtų kasdien būti šalia žmogaus tuo metu, kai jo gyvenimas ką tik pasikeitė negrįžtamai?

Festivalio „Būtent!“ diskusijoje „Kasdienybė mirties akivaizdoje: pareiga ar prasmė?“ Laidojimo Paslaugų Centras direktorė Agnė Kirkickaitė kalbėjo apie tai, ko šiame darbe neįmanoma išmokti vien iš instrukcijų.

Reikia gebėti išgirsti ir tai, kas nepasakoma. Pastebėti, ko žmogui reikia, kai jis pats dar nepajėgia to įvardyti. Išlaikyti jautrumą ir kartu – profesinį aiškumą.

A. Kirkickaitė tai vadina profesionalia empatija.

Ir kartais laidojimo paslaugų specialisto užduotis tampa dar platesnė – būti savotišku mirusiojo advokatu. Netekties akimirką natūraliai galvojame apie savo skausmą, tačiau kažkas turi nepamesti iš akių žmogaus, dėl kurio visi susirinkome, ir pasirūpinti, kad atsisveikinimui nepritrūktų pagarbos.

Todėl šis darbas reikalauja ne tik žinių ar patirties. Reikia ir labai aiškaus atsakymo sau, kodėl tai darai.

- Mūsų diena praėjo prasmingai. Mes kažkam padedame ateiti į rytojų, - diskusijoje sakė Agnė, kalbėdama apie prasmės jausmą, kuris šiame darbe tampa viena svarbiausių motyvacijų.

🎥 Ištrauka iš pirmosios Tylūs pokalbiai diskusijos festivalyje „Būtent!“.

22/09/2026

Paskutinių „Tylių pokalbių“ pašnekovė Vilma su savo vyru Edu laimingai gyveno Kalifornijoje.
Sužinojęs, kad serga nepagydoma liga, Edas pats planavo, kaip ir kur nori būti palaidotas, kaip turi atrodyti atsisveikinimas...
Liekančiai žmonai surašė patarimų knygą.

Edas mirė prieš trejetą mėnesių, o visa didelė šeima susirinks spalio vidury, per Edo gimtadienį, pagerbti jo atminimą ir išsakyti žodžius, kurių jis nebeišgirs...

Nuoroda į visą pokalbį - komentaruose.

17/09/2026

Daugumoje profesijų frazė „padariau viską, ką galėjau“ reiškia laiku užbaigtą projektą ar išsiųstą ataskaitą. Ugniagesio, mediko ar pareigūno darbe šie keturi žodžiai turi visai kitą kainą.

Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas Viačeslav Adamovič diskusijų festivalio „Būtent!“ diskusijoje labai tiksliai apčiuopė kritinių profesijų esmę: ten nėra šablonų. Kai atvyksti į nelaimės vietą, neturi laiko ieškoti atsakymų instrukcijose. Turi sekundes, per kurias privalai „atsijungti“ nuo degančio turto ar prarastų daiktų ir susifokusuoti į vienintelį tikslą – žmogaus gyvybę.

Ir visgi, net ir atidavus visas jėgas, ne visos istorijos baigiasi laimingai. Būtent tada gebėjimas nuoširdžiai sau pasakyti „aš padariau absoliučiai viską“ tampa ta vienintele atrama, kuri neleidžia palūžti ir leidžia kitą dieną vėl vilktis uniformą.

Kviečiame paklausyti šios trumpos, bet labai stiprios minties. O visą, požiūrį keičiantį pokalbį „Kasdienybė mirties akivaizdoje: pareiga ar prasmė?“ rasite mūsų „YouTube“ kanale.

🔗Nuoroda į pilną video – komentaruose.

16/09/2026

Nauji „Tylūs pokalbiai“ su jauna moterim, vardu Vilma, prieš keletą mėnesių netekusia vyro.

Vilma su Edu planavo gyventi ilgai ir laimingai...
Bet netikėta žinia apie Edo ligą jiems leido suprasti: neišvengiamai atsitiks kas turi atsitikti, bet mes dar turime gražaus laiko kartu!

„Buvo labai sunkus, bet ir labai gražus periodas“ – prisimena pašnekovė.

Apie paskutinius metus kartu. Apie žmogų, kuris artėdamas prie mirties, vedė ją į gyvenimo ir mirties priėmimą.

Nuoroda į visą pokalbį komentare.

15/09/2026

Ar prie mirties galima priprasti, kai susidūrimas su ja – tavo darbo dalis?

Paramedikas, policijos pareigūnai, ugniagesys gelbėtojas ir Laidojimo Paslaugų Centras komandos nariai apie mirtį kalba ne teoriškai. Jie – žmonės, kurie vieni pirmųjų atsiduria ten, kur kažkieno gyvenimas ką tik pasikeitė negrįžtamai.

Kaip tokia kasdienybė keičia žmogų? Ar ilgainiui tampi atsparesnis, o gal priešingai – pradedi dar labiau vertinti tai, kas kasdienybėje atrodo savaime suprantama?

Dalijamės pirmąja Tylūs pokalbiai diskusija iš festivalio „Būtent!“ – „Kasdienybė mirties akivaizdoje: pareiga ar prasmė?“

Pokalbis apie profesijas, kuriose neužtenka vien atlikti savo darbą – tenka išmokti būti šalia žmogaus vienomis sunkiausių jo gyvenimo akimirkų.

🎥 Visą diskusiją žiūrėkite mūsų „YouTube“ kanale.

Daiva Tamošiūnaitė Viačeslav Adamovič Petras Piragis Agnė Kirkickaitė Lietuvos policija

Tai pokalbis su žmonėmis, kuriems kritinės situacijos, netektys ir ...

13/09/2026

Labas vakaras visiems🤗
Dėkoju už komentarus, širdutes, palaikymą...
Už nuoširdžius laiškus, skambučius...
Patikėkit, nėra lengva girdėti visus ir ramiai būti šalia. Tai neįmanoma!
Negaliu sakyt, kad pasidalinu su jumis jūsų skausmu, bet tikrai perskaitau, išgirstu, pajuntu kaip sugebu. Ir skaudžiu, ir paverkiu...Ir kartais būna labai šviesu nuo jūsų minčių!

Jurgita Kierė mane sužavėjo savo nuoširdumu ir stiprybe. Klausiau atsisėdus ant sofkelės jų, Kierų, namuose, žiūrėjau per petį ir galvojau: "Iš kur, moterie, tokia atsiradai? Pasidalink su manim savo jėga!" O ji sėdi ir pasakoja kaip jai patinka kamščiai... nes juose gali sėdėt ir išsiverkt...
Kad sugrįžtų pas sūnų Jurgelį graži ir su šypsena: "kaip jaučias mama, taip jaučias ir vaikai"...

Dalinuosi su jumis nuotrauka, daryta po pokalbio.
Mes po emocijų krioklio, minčių skalbyklos...

Važiavau namo ir galvojau: reiktų bent poros kamščių iki mano Antakalnio... Pamąstyt, paverkt, apsivalyt...

Šiltai-
Daiva

P.s. Nuorodą į pokalbį su Jurgita Kiere paliksiu komentare🤗

09/09/2026

Dar viena iškarpėlė iš pokalbio su Jurgita Kierė:

„Būna, išsigąstu... O jei man kas atsitiks? Aš viena... Ir vaikai...“

Kai netenki vyro, vaikai- tėvo, baimė kartais aplanko labai kasdieniškose situacijose...

02/09/2026

Jurgita Kierė: „kaip mama jaučiasi, taip jaučiasi ir vaikai“.

Po vyro ir tėčio netekties praeitų metų rugpjūčio 30 d. sunku buvo ne tik susitaikyti su tuo, kas atsitiko, bet ir susivokti, kaip gyventi toliau.

Vaikai turėjo išeiti į naujas mokyklas: Jurgis – į pirmą klasę, Marcelė – į mokyklą Švedijoje, kur norėjo ne tik mokytis, bet ir žaisti ledo ritulį kaip jos tėtis, legendinis ledo ritulininkas.

Jurgita sako, kad sunkumus įveikė komandiškai, o užgriuvusi nauja veikla tikrai gelbėjo nuo skausmo.

🎧Visas pokalbis - Tylūs pokalbiai

01/09/2026

Prieš kelias dienas paskelbta trumpa Jurgitos Kierės istorijos ištrauka sujaudino tūkstančius.

Ji jau pasiekė daugiau nei 150 tūkstančių peržiūrų!

Šiandien – visas mūsų pokalbis.

Priminsiu, kad lygiai prieš metus legendinis ledo ritulininkas, vaikų treneris Mindaugas Kieras, kurio auklėtiniai žaidžia stipriausiose pasaulio komandose, žuvo žmonos ir sūnaus akivaizdoje, nerdamas į upę...

Kaip šeima išgyvena pirmuosius metus po netekties?

Iš Jurgitos stiprybės ir išminties galim pasimokyti visi, netekę artimo...

su Jurgita Kiere.

Visas pokalbis – 19:00.

31/08/2026

Pirmasis mūsų „Būtent!“ – įvyko. 💛

Į festivalį atėjome su 10 diskusijų programa, o išėjome su dar ilgesniu klausimų, minčių ir būsimų pokalbių sąrašu.

Per dvi dienas kalbėjome apie gedulą, mirties baimę, vaikus ir netektį, atsisveikinimo tradicijas, žiniasklaidą, meną, jautrų verslą ir temas, kurių kasdienybėje dažnai nedrįstame pradėti patys.

Vieni į Tylūs pokalbiai erdvę atėjo specialiai dėl pasirinktos diskusijos, kiti sustojo eidami pro šalį. Buvo ir tokių, kurie pasiliko ilgiau, nei planavo, uždavė klausimų, pasidalijo savo patirtimi, o prasidėjus lietui tiesiog patraukė kėdes po palapine ir klausėsi toliau.

Tarp pokalbių kartu kūrėme bendrą paveikslą – savo potėpį jame paliko diskusijų dalyviai, praeiviai, vaikai ir suaugusieji. Po emociškai jautresnių temų tai tapo paprastu būdu trumpam sustoti ir pabūti su tuo, ką ką tik išgirdome ar pajutome.

Ačiū visiems dalyviams, moderatoriams, festivalio komandai ir mūsų kolegoms, pasirūpinusiems, kad visos 10 diskusijų įvyktų sklandžiai.

O didžiausias ačiū – jums, kurie atėjote, klausėtės, klausėte ir nebijojote kalbėtis.

Festivalis baigėsi, tačiau pokalbius tęsiame Tyliuose pokalbiuose.