Lietuvos ir Europos kilmingieji

Lietuvos ir Europos kilmingieji Puslapis apie Lietuvos ir kitų Europos šalių kultūros istoriją iki XX a.

pr., kilmingųjų ir šviesuomenės gyvenimo būdą, daugiausia Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, atskirų asmenybių gyvenimo istorijas, jų ryšius su Lietuva.

(1854-1885) – Onuškio (netoli Trakų) dvarininkaitė, rašytojo Henriko Senkevičiaus žmona. Gimė Trakų bajorų maršalkos...
24/09/2026

(1854-1885) – Onuškio (netoli Trakų) dvarininkaitė, rašytojo Henriko Senkevičiaus žmona. Gimė Trakų bajorų maršalkos Kazimiero Šetkevičiaus ir Vandos Mineikaitės iš Dūbninkų dvaro (netoli Astravo) šeimoje. Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo tėvas buvo ištremtas į Rusijos gilumą, o Onuškio dvaras pusvelčiui parduotas rusų generolui Olsufjevui. Kazimieras Šetkevičius net ir tremtyje neprarado jumoro, laiške jis rašė: „Nėra čia taip jau blogai. Žmonės čia malonūs, klimatas geras, pragyvenimas nebrangus, vanduo skanus, vietovė graži”. Kitame laiške jis prašė atsiųsti fraką, lokio kailio kepurę ir herbinį antspaudą. Kazimieras Šetkevičius buvo tipišku seno sukirpimo bajoru, originalu. Henrikas Senkevičius sėmėsi iš jo įkvėpimo „Trilogijai” - panaudojo daug jo išsireiskimų, juokelių, net ištisus anekdotus. 1866 m. vienuolikametė Marija kartu su motina ir metais jaunesne seserimi nuvyko pas tėvą į Riazanę. 1868 m. jiems buvo leista grįžti, bet ne į Lietuvą, o į Varšuvą. 1881 m. Marija ištekėjo už Henriko Senkevičiaus, susilaukė dviejų vaikų, Jadvygos ir Henriko. Šeimyninė laimė truko tik ketverius metus – 31 metų moteris mirė nuo tuberkuliozės.

(h. Oszyk, 1846-1916) – rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Gimė Žemaitijos bajorų palikuonio Józefo Sienkiewicz ...
24/09/2026

(h. Oszyk, 1846-1916) – rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Gimė Žemaitijos bajorų palikuonio Józefo Sienkiewicz šeimoje Wola Okrzejska kaime (Liublino vaivadija). Studijavo Varšuvos universitete, pseudonimu Litwos rašė į laikraščius. Dažnai leido laiką literatūriniuose Varšuvos salonuose: poetės Jadwygos Łuszczewskos (slapyv. Deotyma), aktorės Helenos Modrzejewskos namuose. 1876 m. kartu su Modrzejewska bei keliais pažįstamais išvyko į Kaliforniją. Anaheimo vietovėje atvykėliai įkūrė rančą, iš kurios Henrikas į Lenkijos laikraščius rašė reportažus "Laiškai iš Amerikos“, kurie susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Grįžęs H. Senkevičius jau buvo žinoma asmenybe. 1881 m. jis vedė Mariją Šetkevičiūtę (Maria Szetkiewiczówna), bajoro iš Onuškio (Trakų r.) dukrą, susilaukė dviejų vaikų, Henriko ir Jadvygos. Henrikas ir Marija kelis kartus lankėsi Lietuvoje, kur gyveno Marijos sesuo ir kiti giminaičiai. Lietuvoje rašytojas pasisėmė daug įkvėpimo savo žymiajai Trilogijai. Paskutinė jos dalis buvo išleista 1888 m. Romanai buvo priimti su neapsakomu entuziazmu, lyg patriotizmo evangelija. Beveik kiekvienuose bajoro namuose jų ištraukos su ašaromis akyse buvo garsiai skaitomos vakarais visai šeimai. Iš vieno nežinomo gerbėjo, pasivadinusio Volodijovskiu, rašytojas gavo didelę 15 tūkst. rublių sumą. Skyrė ją nuo tuberkuliozės mirusios žmonos Marijos Šetkevičiūtės vardo fondui, rėmusiam tuberkulioze sergančius menininkus. 1891 m. H.Senkevičius kartu su Jonu Tiškevičium iš Trakų Vokės bei kitais aristokratais nukeliavo į Afriką, aplankė Egiptą, Zanzibarą ir kt., tos kelionės įspūdžius atspindėjo knygoje „Laiškai iš Afrikos“. 1893 m. rašytojas vedė Mariją Romanowską, Odesos turtuolio įdukrą, bet praėjus vos mėnesiui, nuotaka dėl nežinomų priežasčių jį paliko. Literatūrinės H. Senkevičiaus veiklos 25-mečio proga Mykolo Radvilos ir vyskupo Kazimiero Ruškevičiaus (Ruszkiewicz) iniciatyva buvo surinkti pinigai, nupirktas Oblęgoreko dvaras ir 1902 m. padovanotas Henrikui Senkevičiui. 1904 m. rašytojas vedė trečią savo gyvenimo Mariją - 33-metę Mariją Babską. 1914 m. kartu su žmona emigravo į Šveicariją, apsigyveno Vevey prie Ženevos ežero. Kartu su Ignacu Paderewskiu, kuris taip pat gyveno netoli Ženevos ežero, buvo vienu iš nepriklausomos Lenkijos valstybės atkūrimo veikėjų. Henrikas Senkevičius buvo palaidotas Vevey, 1924 m. jo palaikai buvo perlaidoti Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje, šalia Žemaitijos bajoro Gabrieliaus Narutavičiaus.

Dail. Kazimierz Pochwalski, 1855-1940.

Pajuskite artėjančio rudens nuotaikas Čiobiškio dvare!
28/08/2026

Pajuskite artėjančio rudens nuotaikas Čiobiškio dvare!

Tabakas XVI-XVII a. Ispanijos ir Prancūzijos dvaruose buvo laikomas gydomąja priemone nuo galvos skausmų ir blogų minč...
24/07/2026

Tabakas XVI-XVII a. Ispanijos ir Prancūzijos dvaruose buvo laikomas gydomąja priemone nuo galvos skausmų ir blogų minčių. XVIII a. aristokratų statuso simboliu tapo meršaumo pypkės. Jos buvo vadinamos karalienėmis tarp pypkių. Meršaumas - mineralas, išgaunamas daugiausia Turkijoje, savo spalva primena dramblio kaulą, bet dėl poringos struktūros gana lengvai pasiduoda drožinėjimui. Vertingiausiomis buvo laikomos nuo naudojimo patamsėjusios, elegantišką patiną įgavusios pypkės. Iš meršaumo buvo gaminamos net tik pypkės, bet ir puošnios dėžutės, tabokinės, šachmatų figūros ir kt. Daugiau: https://vintazozenklai.lt/daiktu-solo/pypkes/

Dail. Eduard Theodor von Grützner, 1846-1925.

Malonu buvo susipažinti su šių metų Lietuvos dvarų vasaros mokykla! Pradžioje kaimyniniame Čiulų dvare, vėliau - mūsų "p...
22/07/2026

Malonu buvo susipažinti su šių metų Lietuvos dvarų vasaros mokykla! Pradžioje kaimyniniame Čiulų dvare, vėliau - mūsų "palivarke" :)

buvo svarbiu aristokratijos gyvenimo elementu. XVII-XVIII a. Lietuvos magnatai Radvilos, Sapiegos, Oginskiai turėjo te...
22/07/2026

buvo svarbiu aristokratijos gyvenimo elementu. XVII-XVIII a. Lietuvos magnatai Radvilos, Sapiegos, Oginskiai turėjo teatrus savo dvaruose: Nesvyžiuje, Slucke, Slonime ir kt. LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio Slonimo rezidencija buvo vienas didžiausių ir pažangiausių kultūros centrų Europoje, jis buvo vadinamas Polesės Atėnais. Kunigaikštis į Slonimą kvietė žymius Europos choreografus, muzikantus ir dainininkus. 1777 m. prie rūmų teatro buvo suformuota baleto trupė ir atidaryta baleto mokykla, kurioje šokio meno buvo mokomi dvaro baudžiauninkai. Spektaklių metu buvo naudojami sudėtingi mechanizmai, imituojamas lietus ir griaustinis, o dekoracijas keitė specialūs įrenginiai. 1785 m. lenkų aktorius, režisierius ir dramaturgas Wojciechas Bogusławskis (1757-1829) Vilniuje įkūrė pirmąjį viešą teatrą. Jis veikė Oskierkų rūmuose (dab. Klaipėdos g., pastatas neišliko), turėjo dramos, operos, baleto trupes. 1790 m. Bogusławskis grižo į Varšuvą, bet teatro trupė Vilniuje neišnyko. 1796 - 1810 m. jos pasirodymai vyko Mažuosiuose Radvilų rūmuose, vėliau - rotušėje.

Dail. Franz Xaver Simm, 1853-1918.

Rankos bučiavimo paprotys yra labai senas, iš vienos pusės jis reiškė pagarbą, iš kitos - malonę. Ranka buvo bučiuojam...
13/07/2026

Rankos bučiavimo paprotys yra labai senas, iš vienos pusės jis reiškė pagarbą, iš kitos - malonę. Ranka buvo bučiuojama ne tik damoms, bet aukšto rango žmonėms, tėvams, seneliams. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis nemėgo senoviškų manierų, todėl aukštuomenės salonuose šis paprotys beveik išnyko, vienas vokiečių keliautojas apie tai rašė: „Anksčiau niekas nesiartindavo prie moters, jai žemai nenusilenkęs ir nuolankiai nepabučiavęs rankos, kelių moterų grupėje ši ceremonija buvo atliekama su kiekviena iš eilės. Dabar ji išėjo iš mados, liko tik provincijos šlėktų sluoksniuose“. Geras tonas reikalavo, jog moteris pati paduotų ranką pabučiavimui - vyrui nederėjo jos per prievartą griebti.

Dail. Giuseppe Mazza, 1817-1884.

(Jakub Ernest Grużewski h. Lubicz, 1755-1829). Gruževskiai po Radvilų buvo bene svarbiausiais reformatų tikėjimo r...
08/07/2026

(Jakub Ernest Grużewski h. Lubicz, 1755-1829). Gruževskiai po Radvilų buvo bene svarbiausiais reformatų tikėjimo rėmėjais. Išlikusius barokinius Kelmės dvaro rūmus apie 1780 m. pastatė Jokūbo vyresnis brolis, LDK kariuomenės generolas, biobliofilas Jurgis Gruževskis (1750-1807). Turėjo jis ir monetų kolekciją. Vertingiausius egzempliorius vėliau pardavė jo sūnėnas Julijus Gruževskis (1808-1865), kai pirko ginklus 1831 m. sukilimui. Po sukilimo pralaimėjimo Kelmės dvaras buvo išgrobstytas. Julijus emigravo į Prancūziją, 1845 m. kartu su partneriu François Czapeku įkūrė įmonę „Czapek & Cie“. Jie turėjo dirbtuvę Ženevoje, parduotuvę Paryžiuje, Place Vendome 23 (įkurta 1850 m.), ir dar vieną Varšuvoje (įkurta 1854 m.). Paskutinis Kelmės dvaro paveldėtojas, Bronislovo Gruževskio (1843-1914) ir Gabrielės Pšeciševskos sūnus Jonas (Jasius), bolševikų tvano metu kariavęs Lietuvai priešiškos Lenkijos kariuomenėje, pagal įstatymus negalėjo turėti nekilnojamo turto Lietuvoje - oficialiomis paveldėtojomis buvo jo seserys Adolfina ir Sofija. 1920 m. Jonas vedė Mariją Kulčevską, vaikų neturėjo. 1939 m. Lenkijoje prasidėjus antram pasauliniam karui, jis žuvo pirmosiomis karo dienomis prie Varšuvos. Gabrielė Gruževskienė su dukra Adolfina buvo ištremtos į Sibirą, ten jos ir mirė. Adolfinos seseriai Sofijai pavyko emigruoti, Grenoblyje ji ištekėjo už Stanislovo Riomerio iš Pagryžuvio (1892-1965), Izidoriaus Riomerio ir Celinos Pšeciševskos sūnaus, vėliau gyveno Londone, mirė 1988 m. sulaukusi 96 metų.

Nežinomas dailininkas, 1825 m. Kelmės dvarininkų Gruževskių kolekcija. Šiaulių Aušros muziejus. Paveiksle pavaizduota centre sėdinčio Jokūbo Gruževskio šeima: šalia, nugara atsirėmęs į stalelį - jo sūnus Julijus, už nugaros stovi sūnus Jonas ir dukros Dorota bei Otilija, klūpo - sūnus Jurgis. Kas pavaizduoti kairėje pusėje, nepavyko rasti. Paveikslo fone - Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia, kurią fundavo Gruževskiai.

(Józef Prozor h. Prozor, 1723-1788) gimė Babtyno dvare. Mokėsi Nancy, karaliaus Stanislovo Leščinskio įkurtoje Rit...
08/07/2026

(Józef Prozor h. Prozor, 1723-1788) gimė Babtyno dvare. Mokėsi Nancy, karaliaus Stanislovo Leščinskio įkurtoje Riterių akademijoje, grižęs ėjo dėdės Simono Siručio išrūpintas Kauno paseniūnio pareigas, nuo 1764 m. buvo Kauno seniūnu, nuo 1774 m. - Vitebsko kaštelionu. Juozapas Prozoras buvo vedęs tris kartus. Su pirmaja žmona Felicijona Niemirowicz-Szczytt turėjo dvi dukras ir tris sūnus, Karolį, Ignotą, Antaną. Antroji žmona Aleksandra Zaranek įnešė kraičio Dudzičių dvarą netoli Minsko. Trečioji žmona, kunigaikščio Adomo Šuiskio našlė Mariana Chalecka, kraičio įnešė Siehnievičių dvarą Lietuvos Brastos vaivadijoje. Pirmosios žmonos sūnums Juozapas Prozoras paliko valdas Lietuvoje: Karoliui - Panemunės palivarką Kaune, Antanui - Babtyną ir namą Vilniuje (Didžioji g.1), Ignotui - Romainius. Ignotas Prozoras buvo vedęs Anelę Oskierkaitę, turėjo dvi dukteris ir du sūnus, Henriką (mirė jaunas) ir Mauricijų. Mauricijus gimė 1810 m. Romainių dvare, anksti liko našlaičiu. Jį globojo kaimynystėje gyvenęs Samuelis Medekša ir jo brolis, Aristavos dvarininkas Teodoras Medekša, nes dėdė Antanas Prozoras nelabai išgalėjo būti globėju - skendo skolose, nors 1804 m. buvo brangiai pardavęs namą Vilniuje universitetui (vėliau jame gyveno daktaras Frankas). Mauricijus Prozoras studijavo Vilniaus universitete, draugavo su filomatais. Vedė Aną Chlopicką (Vilniaus salonų žvaigždės, Edvardo Odynieco pasijos, publicistės Sofijos Chlopickos seserį), susilaukė dukters Sofijos ir sūnų Edvardo, Mauricijaus, Liucijono. 1831 m. dalyvavo sukilime, po pralaimėjimo emigravo į Prancūziją, grįžęs apsigyveno pas sūnų Edvardą ir jo antrą žmoną, pastarosios dvare Pilicoje netoli Varšuvos. Pirmoji Edvardo žmona, referendoriaus Martyno Zaleskio dukra Marija, 1849 m. lietingą vasaros naktį griždama karieta iš viešnagės Raudondvaryje nuskendo kartu su tarnaite, kai kėlėsi per Nevėžį. Tuomet Edvardas pardavė Romainių dvarą grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, o praėjus dviems metams po tragedijos vedė Mariją Grabovską, Stanislovo Augusto Poniatovskio anūkę, Pilicos netoli Varšuvos paveldėtoją. Edvardo ir Grabovskos dukra Julija ištekėjo už Zūbiškių dvaro savininko, dailininko Antano Zaleskio. Jolanta Kriūnienė. „Romainių dvareliai“, Kaunas, 2016.

Dail. Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz), 1789 m. Paveikslo centre, laurais apipintame medalione - Juozapo Prozoro profilis. Karolio Prozoro žmona, kunigaikštytė Liudvika iš Šuiskių, laiko gėlių vainiką, Karolis ranka rodo į užrašą ant medžio, dešinėje už Liudvikos - generolas Ignotas Prozoras (arba svainis Pranciškus Bukaty), kairėje - Antanas Prozoras (arba jo brolis Ignotas), už jo - svainis, šlėktos maršalas Stanislovas Jelskis (arba Antanas Prozoras). Varšuvos Nacionalinis muziejus.

Address

Vilnius

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Lietuvos ir Europos kilmingieji posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share

Category