04/02/2026
🗑️ Išėjau nešti popieriaus šiukšlių.
Ir kaip tyčia – rankoje atsidūrė „Nemuno aušros“ rinkiminis leidinys.
Pirma reakcija – gėdos jausmas.
Ne „oho, politika“, o grynai: kaip toks akivaizdžiai manipuliacinis leidinys apskritai gali būti mano namuose?
Toks, kurį instinktyviai norisi nešti tiesiai į konteinerį.
Bet tada sustojau.
Pagalvojau: palauk, jei jau jis čia atsidūrė – tegul bent atidirba.
Ne kaip propaganda, o kaip analizės objektas.
📊 Tai ką aš padariau?
Ne „permečiau akimis“, o perskaičiau visą leidinį ir suskaičiavau.
🔍 Rezultatas trumpai:
🔴 ~12 straipsnių – gryni emociniai tekstai: baimė, pyktis, „elitas“, „dvaras“, „jie prieš žmones“
🟡 ~7 straipsniai – nuomonės ir interpretacijos („aš manau“, „akivaizdu“, „visi mato“)
🟢 0–1 straipsnis – bandantis atrodyti faktinis, bet be pilno konteksto, be šaltinių, be pasekmių analizės
📌 Kitaip tariant:
apie 90 % leidinio – emocijos ir framingas, o ne informacija.
🧠 Kas čia daroma sistemiškai?
– Sukuriamas miglotas priešas: „elitas“, „dvaras“, „jie“ (be vardų, be atsakomybės).
– Kiekviena tema – NT mokestis, pensijos, LRT, gynyba, KGB – sujungiama į vieną pasakojimą apie skriaudą.
– Niekur neklausiama: o kas tada? kiek tai kainuoja? kas bus, jei neveiks?
Tai ne programa.
Tai nuskriaustųjų kronika, skirta ne spręsti, o mobilizuoti pyktį.
📰 Apie „faktus“ ir „tiesos sakymą“
Leidinyje:
nėra realių šaltinių,
nėra alternatyvių nuomonių,
nėra klaidų kainos,
nėra pasekmių analizės.
Yra tik viena žinutė:
„Mes – vieninteliai geri. Visi kiti – blogi.“
Tai ne švietimas.
Tai rinkiminė technologija.
🤔 Ir tada supratau svarbiausią dalyką.
Šitą leidinį verta pasilikti.
Ne tam, kad juo tikėti.
O tam, kad rodyti kaip pavyzdį, kaip atrodo:
propaganda be rėkimo,
melas be tiesioginio melo,
manipuliacija per emocijas.
Jei jau tokie leidiniai platinami – tegul bent dirba prieš save.
🗑️ Į konteinerį jis dar nueis.
Bet pirma – kaip edukacinė priemonė.
