07/12/2025
Medis
Tolimoje šalyje augo stebuklingas medis. Niekas nežinojo jo amžiaus. Kai kas sakė, kad tai buvo seniausias medis žemėje. Vyrai ir moterys ateidavo pasimelsti jo paunksnėje. Net vilkai tamsiomis naktimis atbėgę kaukdavo prie jo.
Ant dviejų pagrindinių medžio šakų augo daugybė didelių, gražių vaisių. Tik niekas nedrįso jų valgyti. Mat ant vienos šakos kyboję vaisiai buvo nuodingi. Bet niekas nežinojo, ant kurios. Viena iš dviejų šakų nešė gyvybę, o kita – mirtį.
Netikėtai šalį užklupo badmetis, žmonės kentė nenumaldomą alkį.
Tik medis augo kaip augęs ir mezgė nuostabius vaisius.
Apylinkių gyventojai, genami alkio, neryžtingai artinosi prie medžio. Vaisiai juos masino ir sykiu baugino: nė vienas nenorėjo mirti apsinuodijęs.
Vieną dieną prie medžio vargais negalais atklibikščiavo mirštantis iš bado žmogus, nusiraškė vaisių nuo dešiniosios šakos ir nedvejodamas suvalgė. Žmogus liko stovėti ant kojų kaip stovėjęs, o jo akių žvilgsnis prašviesėjo.
Visi kaipmat supuolė prie medžio ir ėmė skabyti sultingus dešiniosios šakos vaisius.
Vakare apylinkių gyventojai susirinko pasitarti. Kairioji šaka atrodė ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga. Nusprendė ją nupjauti. Taip ir padarė. Kitą rytą vos išaušus žmonės vėl nuskubėjo prie medžio ieškoti maisto.
Tačiau visi dešiniosios šakos vaisiai buvo nukritę ant žemės ir voliojosi pakelės dulkėse. Paukščiai, ulbėję medyje, buvo dingę.
Naktį medis mirė.
..Gėris ir blogis yra paslaptingai susipynę ir auga kartu. Nė viena žmogiškoji būtybė negali išvengti pagrindinės atsakomybės, kylančios iš Dievo duotos laisvės: rinktis.
Bruno FERRERO