05/10/2025
Dažnai susimąstau, kaip skirtingai atrodo mūsų šeimos gyvenimas.
Kol kiti tėvai planuoja futbolo treniruotes ar šokių būrelius, mes ruošiamės terapijoms ir gydytojams.
Kol kiti ramiai planuoja savaitgalio pramogas, aš galvoju – ar galėsime šiandiena išeiti į lauką, ar neteks vos pradėjus bėgti atgal namo, nes Meidutei prasidėjo priepuolis…
Žinau, ką reiškia sėdėti salėje, tikintis, kad vaikas galės pažiūrėti spektaklį ar filmuką, ir po kelių minučių skubėti lauk su ašaromis akyse.
Žinau, ką reiškia stovėti eilėje, kai mano vaikas elgiasi kitaip ar verkia taip, kad visi atsisuka, o aš jaučiuosi bejėgė.
Žinau, ką reiškia išgyventi stresą dėl dalykų, apie kuriuos kiti net nesusimąsto – per garsios muzikos, žmonių minių, nenumatytų garsų ar tiesiog aplinkybių, kurios veikia Meidutę kitaip.
Žinau, kiek daug jėgų ir kantrybės tai kainuoja…
Žinau, ką reiškia bemiegės naktys, nuolatinės pastangos ir paieškos internete – „gal dar kažką galime pabandyti“.
Žinau, ką reiškia pykti ant pasaulio, bet kartu apkabinti savo vaiką ir pajusti, kad visa tai – dėl besąlygiškos meilės.
Aš nesu stipri. Kartais pavargstu, kartais palūžtu, kartais labai pykstu ant viso pasaulio. Bet visada keliuosi ir einu toliau.
Aš žinau, kad nesu tokia viena. Ir tie tėvai, kurie eina šiuo keliu, žino, ką reiškia gyventi „kitokią kasdienybę“.
O svarbiausia – mūsų vaikai mus moko tikros meilės, kantrybės ir jėgos.
Ir dėl jų – mes kylame dar kartą. 💙
Jei šis tekstas palietė – pasidalink.✨💜