11/08/2025
KAIP ŽOLYNUKAI VARDO IEŠKOJO
Seniai, labai seniai saulės nutviekstoje laukymėje šildėsi du žolynukai. Vienas buvo tylus lyg vandens į burną prisisėmęs, o kitas – tiksliau tariant, kita – įkyri kaip uodas, tiesiog negalėjo burnos užčiaupti.
– Kas mes esame? – paklausė žolynukė.
– Nežinau, – tyliai pratarė žolynukas.
– Visi turi vardus... – susimąstė mažoji žolelė. – O mūsų vardai? Kokie jie?
– Nežinau, – sukuždėjo jos brolelis, iš susijaudinimo net suvirpėjęs. – Niekada apie tai nesusimąsčiau... Kaip gyvensime be vardų?
– Turime keliauti ir sužinoti, kas mes ir kokie mūsų vardai! – ryžtingai nusiteikusi išpoškino žolynukė.
– O kur keliausime? – dar nedrąsiau nei anksčiau išlemeno žolynukas.
– Na, manau, į tą girią! – linksmai pamojo į tolį žolynukė ir jie išpėdino.
Kol jiedu nukulniavo iki miško, žolynukui paskaudo galvą, nes seselė labai daug jam visko prišnekėjo.
Staiga jie išgirdo griežtą balsą.
– Kas jūs? – sududeno didžiulė būtybė žaliais susivėlusiais plaukais.
– Mes negalime atsakyti, nes patys nežinome. O kas tu esi? – drąsiai ir garsiai atsiliepė žolinukė, glausdama prie savęs tirtantį iš baimės brolelį.
– Aš – Medeina, miško žvėrių globėja, – išdidžiai prisistatė būtybė.
– Gal tu žinai, kas mes ir kokie mūsų vardai? – viltingai sučiauškėjo mažoji žolelė.
– Jūs – žolynukai. Deja, negaliu pasakyti, kokie jūsų vardai. Keliaukite ir atrasite save.
Žolių žmogeliai susižvalgė nežinodami, ką toliau daryti. Tarsi iš miego juos pažadino tas pats griežtas Medeinos balsas:
– Tai eisit per girią, kol leidžiu, ar ne? Daugiau niekuo jums negaliu padėti.
– Greičiau, žolynuk, eime! – seselė tempte nusitempė brolį.
Įveikę ūžiančią, čiulbančią, klegančią girią, žalieji keliautojai išvydo sraunią upę. Kaip per ją persikelti, mažieji žolynėliai nenumanė. Jų baimę išsklaidė įvairiomis spalvomis spindinti įstabaus grožio mergina. Dar nespėjus nieko paklausti, ji tarė:
– Aš, Vaiva, nutiesiu jums savo vaivorykštės tiltą per upę, kad galėtumėte saugiai pasiekti kitą krantą.
– Ačiū tau, labai ačiū, – kiek atsitokėję padėkojo žolių žmogeliai, jau keliaudami spalvotu tiltu.
– Gal žinai mūsų vardus? – įsidrasinęs sušuko žolynukas.
– Ne, – atsakė tolstanti Perkūno žmona. – Bet laumės tikrai žinos.
– Kur mums jų ieškoti? – virš upės nuskardėjo žolynuko klausimas, tačiau vaivorykštės valdovė jo nebegirdėjo.
Kitame krante juos pasitiko tirštas rūkas. Keistos moterėlės kažką skalbė. Keliauninkams dar nė žodžio nepratarus, jos ėmė viena per kitą balbatuoti:
– Eikite prie Pasaulio medžio ir rasite ten gyvenančią raganą – Žolynų valdovę, ji viską žino, viską žino!
Bematant rūkas išsisklaidė, laumės išnyko ir tolumoje išniro didelis senas ąžuolas, kurio paunksmėje sukinėjosi ne itin malonios išvaizdos senučiukė. Žolynukų ryžtas sumenko kaip sniegas pavasarį. Tačiau prisiminę ilgą ir sunkią savo kelionę, jie sukaupė visą drąsą ir prislinko prie jos.
– Laukiau jūsų, – savo lipšnumu ragana nustebino mažuosius atvykėlius.
Padrąsinti Žolynų valdovės meilingumo, jie prakalbo:
– Norėtume sužinoti savo vardus. Dėl to ir sukorėme tokį ilgą kelią.
– Vardus, vardus, vardus... – suniurnėjo senoji sau po nosimi ir staiga, lyg kažką svarbaus prisiminusi, pareiškė: – Vardą sužinoti – tai save atrasti.
Žolynukams nespėjus atsikvošėti, ji tęsė:
– Stebuklingą Joninių naktį nueikite į laumių slėnį ir laukite...
Jie taip ir padarė.
Joninių naktį prie žolynukų prisiartino mergelių būrys ir sušuko:
– Žiūrėkite! Jonažolė ir Čiobrelis! Vaistai nuo devyniasdešimt devynių ligų! Jie gydys mus visus metus!
Švelnių rankų skinami žolynukai pasijuto laimingi, nes pagaliau sužinojo savo vardus, o svarbiausia – kam yra skirti. Dabar jie suprato: padėdamas kitiems supranti, kas esi, sužinai tikrąjį savo vardą.
/ Jorės EIMUTYTĖS pasaka, LIETUVOS VAIKŲ PASAKOS, 10-oji knyga /
https://www.knygos.lt/lt/knygos/lietuvos-vaiku-pasakos--10-knyga/
