Laikraštis "Vienybė"

28/08/2025

Ne vien darbu buvome sotūs
Susivienijimo istorijos pabaigoje keletas prisiminimų apie negamybinės sferos darbuotojus. Apie meno saviveiklą, sportą, bibliotekos ir vaikų darželio veiklą prisiminimus parašė buvę vadovai. Aš juos papildysiu. Susivienijimo valdytojas Bronius Raudonikis rūpinosi ne tik darbuotojų darbo sąlygomis, bet ir buitimi, poilsiu. Norintys save įprasminti kokioje nors veikloje turėjo galimybių - susivienijimo teritorijoje veikė zoniniai kultūros namai, administraciniame pastate - biblioteka, sporto mėgėjams nuomojome vidurinės mokyklos sporto salę, stadioną, pažaisti tenisą, šaškėmis ir šachmatais, atlikti jėgos pratimus buvo vietos ir mūsų patalpose.
Bibliotekos vedėjai tapus Editai Raudonikytei - Šimkienei, pagyvėjo veikla. Gabi ir savo darbą mylinti Edita nepasitenkino tik knygų išdavimu. Prie bibliotekos susikūrė keletas būrelių, moterų taryba. Vienas iš jų pasivadino „Darbščiosios moterys". Jos įvairioms progoms ar šventėms gamindavo puokštes, kasmet organizuodavo parodėles. Įsimintina, jog ir savo šventei - Moters dienai - sukurdavo puokščių, kad vyrai pasigrožėtų jų darbu ir vakaronės metu pasveikintų. Susivienijime buvo surengta rajono artojų šventė, kurią puošė mūsų moterų sukurtos gėlių kompozicijos.
Didelę įvairių suėjimų trauką turėjo pagrindiniame administraciniame pastate įrengta valgykla - kavinė. Virtuvė turėjo tam metui naujausią įrangą. Pirmoji virtuvės šeimininkė buvo Danutė Liaušienė su padėjėja Vale Koziene...
Stasys BERŽINIS
Visas rašinys rugpjūčio 29 d. laikraščio numeryje
(Pabaiga. Pradžia Nr. 20)

Nuotraukose:
1. Bendri interesai dažnai draugėn suvesdavo (iš kairės) Editą Raudonikytę - Šimkienę, Violetą Gustienę ir Janą Trainauskienę
2. Moterų tarybos aktyvistės (iš kairės) Antanina Beržinienė, tarybos pirmininkė Vida Buišienė, Loreta Venskienė, Janina Dapšienė ir Valerija Moisidi
3. Virtuvės šeimininkė Danutė Liaušienė ir pagalbininkė Valė Kozienė
5. Jonas Duoba

28/08/2025

Akli realybei
Šįkart pamintykim ne apie fizinę negalią turinčius ar filosofus, kurie gyveno prieš šimtus metų. Praregėti kviečiu kiekvieną mūsų. Atplėškim akis nuo ekranų – atsitraukim nuo televizorių, kompiuterių ir it momentiniais klijais prilipintų delnuos telefonų. Modernus pasaulis ir jo technologijos veda link žmonijos augimo ir tobulėjimo su viena mažyte išlyga. Kokia? SĄ-MO-NIN-GU-MAS turi mus lydėti kasdien.
Vos prieš kelias dienas buvo paskelbtas teismo nuosprendis šiauliečio mokytojo byloje. Apie ką aš čia, klausit? Reaktyvinės informacijos amžiuje lengva pamiršti kaip skambiai nuaidėjo Šiaulių Simono Daukanto inžinerijos gimnazija, o tiksliau joje įvykusios mokinio ir mokytojo grumtynės. Pamokos metu, kaip aiškina pats pedagogas, mokinys su savo kompanija ignoravo darbą ir piktybiškai žaidė telefonu. Paprašytas pasidėti telefoną, mokinys ėmė dar labiau provokuoti ir įžūliai elgtis. Viskas baigėsi, tikrai dabar atsimenate, tuo, kad keturiolikmetis pradėjo smaugti mokytoją. O kaip reagavo kiti klasėje sėdėję mokiniai? Modernus jaunimėlis puolė ne mokytoją gelbėti, o FILMUOTI dramatišką sceną su viltimi, kad tiktokuose jie sulauks gausaus sekėjų dėmesio, gi ne kiekvienas išdrįsta stoti prieš „iki gyvo kaulo įkyrėjusius mokytojus-cerberius“. Tad koks tas teismo nuosprendis? Nepilnamečio tėvai įpareigoti atlyginti tiek turtinę, tiek moralinę žalą mokytojui bei apmokėti visas teismo išlaidas. „TIK TIEK?“ o gal kai kas sakys „NET TIEK?“ po viso teismų maratono ir išgyvenimų tiek tėvams ir mokiniui, mokytojui ir visai mokytojų bendruomenei? Pripažinkim, kad šis atvejis vienas iš šimtų, kuriuos su kartėliu kasdien nuryja žeminami ir menkinami mokytojai. Štai čia ir turim sustoti kiek ilgiau ir skausmingai (nes tiesa dažniausiai būna nemaloni) atsakyti į klausimą „kas kaltas dėl tokios situacijos?“, aišku, teismas jau nurodė minėtos situacijos kaltininką, nors mokinio tėvai iki pat galo nepripažįsta savo atžalos kaltės ir neišsteni paprasčiausio „atsiprašau“...
Algimanta LIUDAITĖ
Mokytoja

Visas rašinys rugpjūčio 29 d. laikraščio numeryje

28/08/2025

Gimtojo kaimo istorijos puslapiai
Permainų vėjai atnešė naujų gyventojų

Pirmoje rašinio dalyje rašiau apie pas mus gyvenusius nuomininkus J. Rimavičių ir V. Vilimą. Turiu pridurti, kad po V. Kolcovo išvykimo, kai MTS direktoriumi tapo N. Serioginas, pas mus apsigyveno dar viena „kvartirantė" - naujai paskirta vyr. buhalterė Janina Kaminskaitė, kilimo iš netolimo Raudėnų krašto. Bet lemtis neleido jai čia užsibūti. 1951 metais Janinos šeima pateko į tremiamųjų sąrašą ir teko ilgam atsisveikinti su gimtine. Janinos brolis, trumpam užsukęs pas mus, išėjo pas miško brolius. Po kiek laiko sužinojome - nušautas. Bėgo nuo svetimų, o nušovė saviškiai. Toks prieštaringas pokaris. Po daugelio metų likimas lėmė susitikti Janiną. Buvo 1964 metai, aš ką tik grįžęs iš karinės tarnybos. Gimtajame kaime buvusios MTS teritorijoje šeimininkavo Papilės tarybinis ūkis, kurio kontoroje ir dirbo buvusi sibirietė Janina Urbienė. Netrukus ji su vyru Vilium kaimynystėje pasistatė namą. Vėliau Urbų šeima, užauginusi dvi dukras, pardavė sodybą ir išsikėlė į Kėdainius.
Per MTS egzistavimo laikotarpį Daubiškiuose pabuvojo nemažai naujų gyventojų. Vieni čia pragyveno kiek ilgiau, o kiti įstrigo trumpam. Tėvo, vienu metu buvusiu MTS buhalteriu, „archyve" radau 1951 metų atlyginimų išmokėjimų žiniaraštį. Iš mūsų kraštiečių baro mechaniku čia dirbo P. Širinovas, o jo giminaitis A. Kinas sargavo. Vyr. mechaniko pareigose dirbo Domas Labanauskas, o jo dukros kontoroje: Stasė sekretoriavo, o Teodora valė patalpas ir kūreno pečius. Labanauskų šeima, gyvenusi tremtinių Paunksnių name, Daubiškiuose užsibuvo iki MTS reorganizavimo 1958 metais.
Nuomininkų turėjome ne tik mes, bet ir T. Kondroto šeima. Pas juos gyveno Bogatinai, Sagatauskai, Vilučiai, „Pažangos" kolūkio pirmininkas Mickevičius, o vėliau inžinieriai V. Voskovskis ir M. Andrejevas. Likimas lėmė arčiau susipažinti su Afanasijaus ir Nadieždos Belanų šeima, kilimo iš Kapėnų krašto...
Igoris JAROŠEVAS
Visas rašinys rugpjūčio 29 d. laikraščio numeryje
Nuotraukose:
Galia Belanaitė. 1961 metai.
Viktoras Belanas. 1960 metai.
Aš su Saša Belanu Ventos pakrantėje. 1957 metai.

28/08/2025

Sveiki sugrįžę
Kraštiečiai, sveiki sugrįžę gimtinėn. Sveiki, pravėrę tas pačias duris pro kurias išėjote į platųjį pasaulį. Širdis džiaugiasi, kad pasiilgote namų... Papilės seniūnijai šie metai sėkmingi – į kultūros ir švietimo įstaigas baigę mokslus sugrįžo vietiniai. Jie nėra tie, kuriuos reikėjo raginti, įkalbinėti, pažadėti ko nors daugiau, nei gauna kiti. Sugrįžusieji pasiilgo namų, jie niekada nebuvo pamiršę savojo krašto, tad jo nereikėjo atrasti iš naujo. Tiesiog pravėrė namų duris ir pasisveikino: „mes jau čia“.
Trys dienos, trys naktys – ir nauji mokslo metai prasideda. Dar iki mokslų pradžios Papilės Simono Daukanto gimnazijoje triūsia mokytojų ir darbuotojų kolektyvas. Į vietas dėliojama viskas, ko prireiks kiekvienam mokiniui. Šiuos mokslo metus gimtojoje Papilėje ir savojoje gimnazijoje pradeda Akvilė PUNDZIŪTĖ. Prieš kelis metus ji mokyklą paliko kaip puiki abiturientė, o dabar sugrįžta kaip apsisprendusi dirbti pradinių klasių mokytoja. Akvilė vis dar studentė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijuoti liko metai, tačiau programa tokia, kad dalį mokslų galima tęsti nuotoliniu būdu, atvykstant į egzaminus ir atsiskaitymus. Tuo jauna pedagogė ir pasinaudojo. Ji studijuoja pradinį ugdymą ir ankstyvąjį užsienio kalbų mokymą (anglų kalbą). Šiuo požiūriu mokyklai ir mokinukams dviguba nauda, galimybė labai anksti mokytis anglų kalbos.
Perskaičiusi informaciją, kad gimtinėn sugrįžo gimnazijos auklėtinė, dabar jau mokytoja, pakalbinau Akvilę. Ir ji tuo metu darbavosi mokykloje, ruošė klasę mokslo metų pradžiai. „Žinote, labai simboliška ir jautru, kad dirbsiu toje pačioje klasėje, kurioje pati mokiausi. Tik aplinka dabar jaukesnė, ir baldai, ir priemonės... tik vieta ta pati, ir man tikrai malonu viską prisiminti,“ – sakė jaunoji mokytoja. Ir daug mokytojų šiandien yra Akvilės kolegos. „Turėsiu priprasti, kad esame kolegos, nes vis dar jaučiuosi kaip mokinė prieš mokytojus,“ – linksmai pasakoja mergina...
Roma JONIKIENĖ
Visas rašinys rugpjūčio 29 d. laikraščio numeryje

25/08/2025

… ir per vėtrą, ir per lietų

2025 rugpjūčio 25Redakcija

Naujosios Akmenės miesto šventės akcentu tapo rudeniškas oras – ir dalyviams, ir žiūrovams kliuvo ir lietaus, ir žvarboko vėjo, tačiau šventė įvyko. Netikėtu jos akcentu tapo duoklė vienam garbiausių krašto žmonių – amžiną atilsį „Vienybės“ laikraščio redaktoriui, kraštotyrininkui, krašto metraštininkui Leopoldui Rozgai.

Rajono centro šventė – tradiciškai rugpjūčiui perlipus per pusę ir pasileidus tekinomis rudens link. Prasidėjusi renginių ciklu rajono viešojoje bibliotekoje, sportinėmis varžybomis savaitės pradžioje, kur grūmėsi ir futbolininkai, ir tenisininkai, ir tinklininkai, ir šachmatininkai, ir pulo mėgėjai, ir dviratininkai – į savaitgalį šventė įsilingavo tapdama vis masiškesne. Penktadienį miesto kultūros rūmų prieigose didelis būrys miestelėnų, pasidabinusių baltai, dalyvavo „Baltame vakare“, o šeštadienį – baigiamajame koncerte šurmuliavo dar didesnė minia.

Miesto šventės įspūdžiai – antradienio numeryje.

25/08/2025

Tradicinė Kapų šventė

2025 rugpjūčio 25Redakcija

Rugpjūčio 17 dieną Alkiškiuose įvyko tradicinė latvių liuteronų Kapų šventė. Nuo ankstaus ryto iš arčiau ir toliau atvažiavę artimieji lankė, tvarkė saviškių kapus, pamerkė gėles, uždegė žvakutes.

Apie šventę Alkiškiuose – antradienio laikraštyje.

25/08/2025

Atidaro gebėjimų skrynelę

2025 rugpjūčio 25Redakcija

Lyg ir daug žmonių savame krašte pažįstu. Vienų gebėjimus ir pasiekimus pastebiu pati, apie kitus papasakoja aplinka. Bet būna tokių užsislėpusių žmonių, kuriuos netgi pažindamas ilgai nesužinai, kad šie geba kur kas daugiau, nei apie juos papasakoja.

Kasdien laukiu žinių ir naujienų apie rajoną internetinėse paskyrose. Taip sužinau, kokie kultūriniai renginiai nuskambėjo, kas apdovanotas, į kokias keliones išvyko, kuo džiaugiasi kaimo bendruomenės… Skaitau Akmenės miesto Onos Šimaitės bibliotekos žinutę apie bibliotekininkę Leonidą SKERSTONIENĘ, ogi ji siuva lėles. Tokias dideles, iš toli matomas, gražiai aprengtas, išraiškingais veidais. Kodėl iki šiol to nežinojau, atsakyti sunku. Ačiū bibliotekai, kad pasidalinate geru žodžiu apie kolegas.

Apie Leonidą – antradienio laikraštyje.

25/08/2025

Vėjas, saulė, vanduo ir elektra

2025 rugpjūčio 25Redakcija

Energetinė nepriklausomybė – šalies saugumo garantas. Tačiau tai jau senokai suprantama ir siauresne prasme – privačių namų, įmonių šeimininkai taip pat tampa tokios alternatyvios energetikos gamintojais. Nuo 2002 metų Akmenės krašte prie ESO tinklo prijungti 492 alternatyvios energetikos šaltiniai – saulės, vėjo, vandens, biomasės ir kaupimo.

Iš viso bemaž pusė tūkstančio elektros energijos gamintojų Akmenės rajone gali sukurti daugiau nei 34 tūkstančius kilovatų elektros energijos. Šiuo metu jie gamina beveiki 28 tūkstančius kilovatų.

Apie atsinaujinančios energijos šaltinius mūsų krašte – antradienio „Vienybės“ puslapiuose.

22/08/2025

🖼🎨🖼

Kviečiame suaugusiuosius į tapybos studiją „Kūrybinė erdvė“!

Kviečiame suaugusiuosius į tapybos studiją „Kūrybinė erdvė“!
Norite išbandyti save tapyboje ar patobulinti įgūdžius?
Mūsų susitikimai – tai laikas kūrybai, įkvėpimui ir bendravimui su bendraminčiais.
Kada: kiekvieną antradienį 18:00 val.
Kur: Naujosios Akmenės kultūros rūmai.
Kaina: nemokamai (reikia turėti savo priemones – dažus, teptukus, pieštukus ir kt.).
Nesvarbu, ar esate pradedantysis, ar jau piešiate – svarbiausia noras kurti!
Prisijunkite prie „Kūrybinė erdvė“ ir leiskite menui tapti jūsų vakaro dalimi.
Kilus klausimams galite kreiptis:

Registracija per nuorodą https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfkCdF5-UYbl7czLz9Se4zVcy5Bs23tdS5Bs4QbGlWlhqjOQQ/viewform?usp=header
Kilus klausimams galite kreiptis:
Grupės vadovė Kseniia Rohachova.
El. paštas [email protected]
Telefono numeris +370 (605) 73 245

21/08/2025

Trys Akmenės krašto disleksikai

Rašyti apie save visada sunku, tačiau gal šiuo atveju yra kiek paprasčiau, kadangi šis rašinys – ne vien apie mane. Šis rašinys ir apie kolegas, draugus, kurie kartu su manimi leidosi į vieną svarbiausių mano gyvenime etapų, nors jis ir nėra grandiozinis.
Jau antrą vasarą kartas nuo karto „Vienybės“ laikraštyje parašau vieną ar kitą straipsnį. Pernai dėl praktikos, šiemet – savo noru. Dažnai gatvėje pažįstami sutikę pasidžiaugia, jog mato ir skaito mano publikacijas, tačiau neretas taip pat pastebi ir muzikinę veiklą. Jeigu seniau tai buvo dėl pasirodymų kol mokiausi muzikos mokykloje, dabar visas dėmesys atkeliauja dėl mano ir draugų roko grupės „Neperskaitau“. Apie ją ir noriu jums papasakoti.
Miglota pradžia
Mėgstu sakyti, jog grupė prasidėjo dar metus prieš jai įsikuriant. Pamenu, kad buvo vasara, buvau baigęs 11 klasę ir po pokalbio su savo gera drauge Emilija Lopaityte nusprendžiau sudalyvauti Naujosios Akmenės „Vasarvidžio naktyse“. Tiesa, dalyvavau kartu su Emilija. Tai buvo pirmas kartas, kada ant scenos sugrojau savo kūrybos dainą, kurią su grupe grojam iki šiol.
Tuo metu Kultūros centre dirbo mūsų būgnininkas Vasaris Gutauskas , kuris po koncerto atėjo prie mūsų ir pasiūlė įrašyti mūsų dainas. Man tai buvo pirma pažintis su šiuo dabar jau geru bičiuliu, tačiau, nors buvo nedrąsu, iškart sutikau. Per vasarą įsirašėme keletą dainų, ir vėliau metams pažintis nutrūko, kadangi Vasaris išvyko atgal į Angliją, kur tuo metu studijavo. Sekančių metų pavasarį kartu su Vasariu nusprendėme įkurti grupę, tačiau trūko tik trečio žmogaus – bosisto.
Austėją Patruninaitę pažinojau jau truputį anksčiau...
Rokas RAZUMOVAS
Žurnalistikos studentas

Visas rašinys rugpjūčio 22 d. numeryje

21/08/2025

Dyzelinas, sąžinė ir sveikata

Aktuali tema tiek bendrovėms, tiek žemdirbiams, tiek fiziniams asmenims, todėl pasiteiravome bendrovės „Apoil“ teikiančios dyzelinius degalus dar nuo 1995 metų. Tai viena seniausiai dirbančių ir patyrusių šioje srityje bendrovių Lietuvoje.

Teigiate, kad kuras yra automobilio maistas. Ką turite omeny, sakydami „kokybės įtaka sveikatai“?

Kalbant apie kokybės įtaką sveikatai, žvelgiama plačiau, nes tai turi įtakos tiek visuomenės sveikatai, tiek automobilio sveikatai ir žinoma, bet kuriuo atveju ir piniginei.
Dyzelinas, kurio kokybės rodikliai žemesni, degdamas daugiau išskiria teršalų į aplinką. Katilinės, kurių kaminai aukšti, išskirsto teršalus aukštesniame atmosferos lygyje, tačiau automobiliai teršalus išskleidžia žemai, todėl teršalų fonas tvyro žemai. Ypač toks kenksmingas fonas tvyro transporto įmonių kiemuose, jų darbuotojai dirba kenksmingomis sąlygomis. Tokios sąlygos gali sukelti nepataisomą žalą jų sveikatai, pakeisdamos jų gyvenimus iš esmės, nežiūrint į tai, kad po to sveikatinimui išleidžiami papildomi pinigai. Tai čia apie visuomenės sveikatai įtaką. Kas liečia automobilių sveikatą, tai čia panašiai. Degdami teršalai teršia variklį, siurblius, filtrus, purkštukus, manžetus ir pan., sugadina alyvą, kuri atsakinga už tų degimo produktų išvalymą, o sugadinta nebeatlieka savo esminės funkcijos mažinti dilimą. Trumpai tariant automobilių remonto kaštai didėja, daugiau darbo laiko praleidžiama remonte, jų gyvavimo trukmė trumpėja. Jei kuras nėra aukštų kokybės rodiklių, tokio kuro sąnaudos gerokai didesnės. Visumoje tai dideli nuostoliai.

Suprantama ir tai rimta, o ar pakankamas šalyje dėmesys kokybei, kuri daro tokią reikšmingą įtaką?

Valstybinės bendrovės iki šiol daro viešuosius pirkimus, remiantis mažiausios kainos principu. Už tai, žinoma, atsakinga vyriausybė, ministerijos. Taip gimdomas valstybėje nesąžiningumas, skatinamas kūrybiškumas nesąžiningai veiklai. Taip kenkiama valstybei tiek iš įstatymų kūrėjų pusės, tiek iš nesąžiningą veiklą vykdančių pusės.
Vartojančių degalus bendrovių vadovai yra prikūrę įvairių kontrolės skyrių, kaštų skyrių, pirkimų skyrių, tačiau tokių skyrių ar atsakingų asmenų, kaip degalų kokybės kontrolei bendrovėse nėra. Už tai, kad jie būtų, atsakingi vadovai. Jeigu tai valstybinė įmonė, tai jos vadovas prisiima visą atsakomybę dėl neūkiškumo ir žalos bendrovei. Jeigu tai privati bendrovė, tokia be kokybės kontrolės veikla gali būti tiek nekompetencija vadovo, inžinieriaus, mechanikų ir pan., nelygu kokia struktūra, tiek laiko trūkumas, tiek aklas pasitikėjimas maža kaina ir tiekėju. Dabar yra taip, kad pasikliaujama aklai pateiktu kokybės sertifikatu, kuris neįrodo kokybės, o tik ją žada. Jeigu privačioje bendrovėje galima sakyti, kad tas neūkiškumas kerta jai pačiai per kišenę, bet vis tiek... kurgi lieka žala valstybei, jei dėl prastos, sakykim, kokybės nuodijama žmonių sveikata?

Tikrai neištirti dirvonai, kurie, kaip dabar matome, yra reikšmingi. O tai ką siūlytumėte daryti?

Valstybėje turėtų būti sukurta viešųjų pirkimų sistema, kuri leistų išsirinkti naudingiausią, bet ne pigiausią prekę. Tai netgi skatintų šalyje kurti aukštesnės kokybės produktus. Tai nėra lengva, bet būtina. Valstybinio, o beje ir privataus kapitalo transporto įmonės turėtų būti kontroliuojamos ar vykdo ir kaip vykdo kokybės kontrolę, nustatant joms tvarką ir atsakomybes.

Visgi tai pokyčiai ir nemenki, tai ar verta, ir ar tikrai yra, kaip sakote, tų nesąžiningų tiekėjų ?

Bet kurioje srityje tokių yra, daugiausia visada ten, kur didesni pelnai. Taigi verta ir būtina tai daryti. Pvz., jei konkurso sąlygose būtų įtraukta ne tik sutarties įvykdymo garantija, bet ir kokybės užtikrinimo garantija, automatiškai atsirastų poreikis kokybės kontrolei, kita vertus tai žinutė ir atsakomybė tiekėjui. Sutartyje taip pat būtų galima įtraukti punktą, kad tiekėjas apmoka už bent 2 kartus atliktus pagrindinių parametrų laboratorinius tyrimus, kuriuos gavėjas atlieka kontrolei užtikrinti. Tačiau neturėtume akcentuoti vien tik nesąžiningus tiekėjus ir jų tiekiamą dyzeliną, reiktų nepamiršti, kad yra ir skirtingų gamintojų su besiskiriančiais kokybės rodikliais. Šalyje dominuoja Suomijoje pagamintas dyzelinas bei Orlen Lietuva pagamintas dyzelinas. Todėl atsirinkti ir naudoti kuo aukštesnės kokybės dyzeliną, tai būtų tiek moralės, tiek atsakomybių, tiek materialinės gerovės klausimas.
Dėmesys ir žvilgsnis į kokybę turėtų būti aštresnis įsitikinęs Apoil vadovas Paulius Zaveckas