https://www.facebook.com/172331176129520/

Palangos miesto laikraštis "Palangos tiltas", Vytauto Gatvė 85A, Palanga (2025)

26/10/2025

2025 metais teismas išdavė leidimą dėl vieno vaiko paėmimo iš šeimos Palangoje, pernai – 5

Linas JEGELEVIČIUS

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Rojutė-Bunė sakė „Palangos tiltui“, kad, apžvelgiant statistinius duomenis Palangos miesto savivaldybėje, matyti – gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus skaičius kasmet mažėja.

Per 2025 metų pirmuosius devynis mėnesius buvo gauti 132 pranešimai dėl galimai pažeidžiamų vaiko teisių, 2024 metais – 292 pranešimai, o 2023 metais – 331. Iš visų gautų pranešimų šiemet apie 63 proc. pasitvirtino kaip galimi vaiko teisių pažeidimai.
„Daugiausia pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų sulaukiama iš policijos, gydymo ir ugdymo įstaigų bei vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų. Taip pat pastebimas pačių vaikų ir jų artimoje aplinkoje esančių žmonių aktyvumas,“ – sakė U. Rojutė-Bunė.

Vyrauja nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai

Didžiąją dalį pranešimų – apie 95 proc. per šių metų devynis pirmuosius mėnesius – sudarė nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai.
„Dažniausiai pažeidžiamos vaiko teisės buvo susijusios su sunkumais, kuriuos lemia tėvų priklausomybės. Taip pat reaguota į vaiko poreikių neatitinkančią namų aplinką, dėmesio ir rūpesčio stoką, tėvų tarpusavio nesutarimus, ypač išryškėjančius skyrybų metu, kai vaikai dažnai patiria psichologinių bei emocinių sunkumų,“ – sakė pašnekovė.

Šiais metais, per minėtą devynių mėnesių laikotarpį, smurtinio pobūdžio pranešimų Palangos miesto savivaldybėje buvo šeši. Tais atvejais, kai nustatytas galimai panaudotas smurtas prieš vaiką, pagal smurto rūšis jie pasiskirstė taip: keturi atvejai fizinio smurto ir du – galimo seksualinio smurto.

Anot Vaiko teisių atstovės, dažnai tenka reaguoti operatyviai ir priimti greitus sprendimus, tačiau visais atvejais siekiama, kad jie ne tik apsaugotų vaiką, bet ir užtikrintų jo geriausius interesus.
Buvo 20 atvejų, kai vaikams teko užtikrinti saugią aplinką
Vaiko teisių gynėjų duomenimis, per 2025 metų pirmus devynis mėnesius Palangos miesto savivaldybėje buvo 20 atvejų, kai vaikams teko užtikrinti saugią aplinką. 2024 metais tokių atvejų buvo 33, o 2023 metais – 41.

„Svarbu pabrėžti, kad vaiko perkėlimas į saugią aplinką taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, kai jau būna išnaudotos visos kitos galimybės. Netinkamas elgesys su vaiku ar nesirūpinimas jo poreikiais nesuderinami su geriausiais vaiko interesais. Vaiko apgyvendinimas saugioje aplinkoje padeda apsaugoti jį nuo pakartotinio smurto ar kitų emociškai stiprių patirčių,“ – teigė U. Rojutė-Bunė.

Jeigu gavus pranešimą apie smurtą prieš vaiką ar kitus pažeidimus nustatomas realus ir tiesioginis pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, gyvybei ar sveikatai, nustatomas apsaugos vaikui poreikis.

Tokiais atvejais pirmiausia ieškoma galimybių vaikui nustatyti laikinąją priežiūrą – tėvams išlaikant visas teises paskiriamas asmuo, kurį nurodo tėvai ir kuris galėtų padėti tinkamai pasirūpinti vaiku bei užtikrinti jam saugią aplinką.
Jei tėvai negali nurodyti tokio žmogaus, tuomet jiems, kartu su vaiku, siūloma apsigyventi socialinę priežiūrą teikiančioje įstaigoje, kurioje laikinoji priežiūra gali būti taikoma iki 12 mėnesių.

Nustačius vaiko apsaugos poreikį, vaiko teisių gynėjai ne vėliau kaip kitą darbo dieną šeimai inicijuoja savivaldybės atvejo vadybininko paskyrimą ir organizuoja mobiliosios komandos sudarymą, siekiant padėti šeimai spręsti kilusius sunkumus.

10 šeimų, kurios išgyveno krizę

Nuo 2023 metų iki 2025 metų spalio mėn. Palangoje buvo 10 šeimų, kurios išgyveno krizę ir kurioms prireikė intensyvios mobiliosios komandos pagalbos.

„Atkreipiame dėmesį, kad šeimai reikalingas kompleksines paslaugas teikia mūsų socialiniai partneriai, dirbantys savivaldybėje. Tačiau tais atvejais, kai net ir teikiant pagalbą išlieka rizikos veiksniai – pavyzdžiui, galimas smurto pavojus, dėl kurio nustatytas vaiko apsaugos poreikis – siekiant pasirūpinti vaiko saugumu ir gerove, gali būti priimamas sprendimas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo abiejų atstovų ir nustatyti laikinąją globą,“ – sakė U. Rojutė-Bunė.

Anot jos, 2025 metais teismas išdavė leidimą dėl vieno vaiko paėmimo iš šeimos, gyvenančios Palangos miesto savivaldybėje. Šis skaičius gerokai mažesnis nei 2024 metais, kai teismas buvo išdavęs leidimus dėl penkių vaikų paėmimo iš šeimų.

Ji pabrėžė, kad vaikams globa dažniausiai nustatoma šeimoje – pas artimus giminaičius. Tik tais atvejais, kai jų nerandama, vaikai apgyvendinami pas budintį globotoją, o kraštutiniais atvejais – šeiminiuose namuose, šeimynose ar bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Rekomendaciją dėl apgyvendinimo, kai nėra artimųjų, teikia savivaldybė kartu su globos centru.

Savivaldybėje yra trys budintys globotojai

Vaiko teisių gynėjai visais atvejais siekia, kad vaikas augtų kiek įmanoma šeimos aplinką primenančioje aplinkoje. Šiuo metu savivaldybėje yra trys budintys globotojai, dirbantys Palangos miesto socialinių paslaugų centre.

„Tiek budintys globotojai, į kurių namus vaikas patenka ištikus krizei šeimoje, tiek nuolatiniai globėjai ar įtėviai – tai žmonės, kurie vaikui suteikia saugumą ir padeda įveikti traumines patirtis,“ – teigė U. Rojutė-Bunė.

„Vaiko teisių gynėjai kasdien dirba su bene jautriausia ir labiausiai pažeidžiama visuomenės grupe – vaikais bei jų šeimomis, patiriančiomis sunkumų ir dažnai reikalingomis pagalbos. Tad suprantama, kad iššūkių šiame darbe neišvengiama. Situacijos, kai reikia spręsti tokius jautrius klausimus kaip smurtas prieš vaiką, vaiko atskyrimas nuo tėvų, tėvų skyrybos ar nesutarimai dėl vaiko priežiūros, taip pat vaikų ar paauglių priklausomybės bei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, sukelia stiprius jausmus tiek vaikams, tiek tėvams,“ – pabrėžė ji.

Anot U. Rojutės-Bunės, tėvų bendradarbiavimas ir noras keistis, siekis užtikrinti vaikams saugią, tinkamą augti bei ugdytis aplinką ir laimingą vaikystę – tai sėkmės kelias, padedantis įveikti iškilusius sunkumus ir leidžiantis vaikui augti savo šeimoje.

Per trejus metus tik vienas vaikas buvo įvaikintas Palangoje

Pasikeitus vaiko teisių apsaugos sistemai, pastebima, kad šalyje mažėja įvaikinti galimų vaikų skaičius – daugiau jų pavyksta išsaugoti biologinėse šeimose arba globoti giminaičių bei artimųjų šeimose. Per pastaruosius trejus metus tik vienas vaikas buvo įvaikintas Palangos miesto savivaldybėje – tai įvyko 2023 metais.
„Primename, kad visada reaguojame ir vertiname vaiko situaciją tik sulaukę pranešimo, kad vaikui gali būti nesaugu arba kad jis galėjo patirti smurtą. Pastebėjus vienus, be priežiūros paliktus vaikus ar matant, jog jiems trūksta saugumo, visuomet kviečiame nelikti abejingiems ir pranešti apie tai vaiko teisių gynėjams arba policijai,“ – ragina U. Rojutė-Bunė.

Kur kreiptis?

Kilus klausimų, kviečiama žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais, skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800. Taip pat galima parašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių lange.
Apie vaiko teisių pažeidimą galima pranešti artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildžius formą Tarnybos interneto svetainėje arba paskambinus Skubiosios pagalbos tarnybų numeriu 112.

Freepik.com asociatyvi nuotrauka

25/10/2025

Chorinės muzikos šventė „Cantate Palangai“ – ateikite, pamatykite ir išgirskite

Sekmadienį, spalio 26 d., 16 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje Palangos kultūros centras ir Kamerinis choras pristatys chorinės muzikos šventę „Cantate Palangai“, kurioje skambės išskirtinis lietuvių kompozitoriaus Vytauto Miškinio kūrinys „Light Mass“ – šviesos, džiaugsmo ir dvasinės energijos kupinos mišios, jungiančios klasikinę chorinę tradiciją su džiazo, roko bei lietuviškų sutartinių motyvus.

Nekasdieniškas „Light Mass“

„Light Mass“ – retai Lietuvoje atliekamas kūrinys. Jis – tikrai ne kasdieniškas, skambantis Palangoje. Tradicinės sakralinės muzikos forma – šv. Mišios – čia persipina su moderniais, net pop ar džiazo motyvais. Klausytojai išgirs ir lietuviškos sutartinės atgarsių. Tai – mūsų laikų lietuvių kompozitoriaus muzikinis opusas. Vytautas Miškinis Palangoje – ar gali būti kas išskirtiniau?“– klausė Palangos kultūros centro kamerinio choro vadovas Edmundas Jucevičius.
Šių metų šventėje dalyvaus jungtinis choras, sudarytas iš septynių chorų, atvykusių iš skirtingų Lietuvos miestų, ir iškilių muzikantų. Diriguos pats kūrinio autorius – prof. Vytautas Miškinis, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Anot choro vadovo, „Light Mass“ – sudėtingas, emocionalus ir muzikine prasme labai subtilus kūrinys. Paklaustas, kaip vyksta pasiruošimas tokiam projektui – ar repeticijos reikalauja kitokio požiūrio nei įprasti choriniai kūriniai, E. Jucevičius atsakė: „Kompozitoriaus Vytauto Miškinio „Light Mass“ – kažkas neregėto ir dar nepaliesto mums, mėgėjų kolektyvui – tokios muzikos nesame dainavę. Šią muziką ir jos ypatumus per gana trumpą laiką reikėjo prisijaukinti, suprasti jos niuansus, su ja susigyventi. Tai – didžiulis, bet labai įdomus iššūkis mums. Puikiai suprantame, kad vieni tokį ar panašų kūrinį kažin ar „įveiktume“, bet juk tam ir sukūrėme chorinės muzikos šventę „Cantate Palangai“, kurios pagrindinė idėja – pristatyti stambios formos chorinės muzikos projektą“, - kalbėjo Palangos kamerinio choro vadovas.

Nauja patirtis

E. Jucevičius pasidžiaugė, jog pavyko suburti tikrai gražų jungtinį chorą – čia susijungs berniukų choro „Ąžuoliukas“, chorų Šiaulių „Polifonija“ ir „Atžalynas“, Pasvalio „Canticum novum“, Kretingos „Kristale“, Klaipėdos „Aukuras“ bei mūsų, Palangos kultūros centro kamerinio choro, dainininkų balsai.
Pasidomėjus, kaip sekasi bendradarbiauti su jungtiniam chorui diriguosiančiu atliekamo kūrinio autoriumi profesoriumi Vytautu Miškiniu, E. Jucevičius sakė: „Kažkas nauja ir nerealu... Juk iš tiesų – tai gyva šių dienų chorinės muzikos legenda. Esame labai laimingi, kad mums teko garbė ir galimybė šį trumpą laiką pabūti bendrystėje su lietuviškos chorinės muzikos genijumi“.

Anot Palangos kamerinis choro vadovo, bet kokioje internetinėje paieškoje įrašę du žodžius – Vytautas Miškinis – iškart būsite „nukelti“ į jo kūrybos lobius, į viso pasaulio koncertines erdves: nuo Lietuvos ir Europos šalių iki Singapūro, Japonijos, JAV ir t. t. „O dabar – jis su mumis Palangoje. Kadaise tai atrodė neįtikėtina, bet visos svajonės, net ir nelabai realios, turi galią išsipildyti. Mes tikrai labai laimingi „ištraukę tokį loterijos bilietą“ – kūrybinę muzikinę draugystę su maestro Vytautu Miškiniu“, – džiaugėsi E. Jucevičius.

Renginys – nemokamas

Šiemet prie projekto prisijungia net keli chorai iš įvairių Lietuvos miestų, tad veikiausiai bus sunkiau visų „stygas“ suderinti? E. Jucevičius atviras: „Čia – didžiulė paslaptis mums visiems, mėgėjų chorams, kuriuose dainuoja ne profesionalūs dainininkai. Tai didžiulė garbė – galimybė „prisiliesti“ prie chorinės muzikos kartu su profesionaliais Lietuvos chorais. Ačiū jiems už gražią emociją šioje chorinės muzikos bendrystėje“.

Anot jo, darbinis procesas vyksta labai originaliai – nuo atskirų chorinių repeticijų keliaujama į kelių kolektyvų susitikimus, o pirma ir paskutinė jungtinio choro repeticija vyks tik prieš pat koncertą. Tad iššūkis laukia visų – choristų, instrumentinės grupės ir, be abejo, centrinės figūros – dirigento...

Ką Palangos choro vadovas koncerto metu norėtų perduoti klausytojams? „Mes visi labai laukiame dar vieno muzikinio susitikimo chorinės muzikos šventėje „Cantate Palangai“. Ačiū Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonui kun. Kęstučiui Balčiūnui – už galimybę skleisti sakralinės muzikos grožį ir jos paslaptį. Ateikite, pamatykite ir išgirskite. Šįkart jums „suorganizavome“ pasimatymą su 200 dainininkų jungtiniu choru, nuostabiais instrumentinės grupės atlikėjais ir profesoriumi, maestro Vytautu Miškiniu. Beje, priminsiu, kad renginys nemokamas“, – sakė E. Jucevičius.

Palangos miesto sav. inf.

24/10/2025

Muziejininkė Jolanta Klietkutė: „Fotografai Mongirdaitė ir Stropus – tarsi savo laikmečio Palangos influenceriai“

Žurnalistė Agnė Benetytė

Šiemet minimas pirmosios moters fotografės Lietuvoje Paulinos Mongirdaitės, kurią itin išgarsino Palangos gyvenimo akimirkų fotografavimas, 160-asis gimtadienis. Apie 1885 metais su šeima persikėlusi į Palangą, 1890-aisiais ji čia įkūrė savo fotografijos ateljė, o jos foto studija veikė iki mirties. P. Mongirdaitė ir Ignas Stropus (šių metų sausio 20 d. sukako 140 metų, kai gimė) – neatsiejami nuo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Palangos ir Kretingos kultūrinės istorijos – jų nuotraukos tapo gyvais laikmečio liudytojais, o jie patys, kalbant šių laikų kalba, buvo dideli savo laikmečio „influenseriai“ – įtakotojai.

Apie šių išskirtinių kūrėjų gyvenimus, darbus ir palikimą kalbamės su Kretingos muziejaus Ikonografijos rinkinio kuratore Jolanta Klietkute, taip pat tyrinėtoja, kuri 2015 metais išleido knygą „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus.“

– Kas paskatino parašyti knygą „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“?

– Gerą dešimtmetį rinkau Pakutuvėnų kaimo istoriją. Labai nustebau sužinojusi, kad būtent čia gimė garsus Palangos fotografas Ignas Stropus. Nežinojau jo biografijos, tad ėmiau gilintis, ieškoti, domėtis. Vėlgi, kaip ir P. Mongirdaitės atveju – žinių labai mažai, keli enciklopediniai sakiniai. Artinosi 2015-ieji – abiejų fotografų jubiliejiniai metai. Pastaruosius 20 metų intensyviai buvo leidžiami albumai, knygos, gausiai iliustruoti senųjų atvirukų vaizdais, senieji atvirukai perleidžiami iš naujo. Kartais įvardijamas dabartinis atviruko savininkas ar jį publikavęs interneto tinklalapis, tačiau dažnu atveju buvo nesivarginama paminėti fotografo pavardės. Norėjosi grąžinti deramą pagarbą Lietuvos prieškario ikonomis tapusių vaizdų autoriams.

Ši knyga – bandymas surankioti ir į vieną mozaiką sulipdyti išbarstytas bei pamirštas jų gyvenimo, veiklos ir darbų detales. Knyga gimė gan savotišku laiku – labai pavėluotai ir labai per anksti. Jei ne Virgilijaus Juodakio surinkti interviu, Janinos Vrotnovskos prisiminimų sąsiuviniai, Stanislavos Šimkienės kruopščiai surinkta giminės istorija, vargiai ar būtų pavykę taip vaizdingai atkurti fotografų asmenybes ir jų gyvenimo detales.

Knyga atsirado ir kiek per anksti, nes labai daug nepajudintų lobių slypi muziejų, archyvų ir bibliotekų fonduose. Juose skaičiuojama dešimtimis tūkstančių atvirukų ir nuotraukų, kurie dar nėra tyrinėti, surūšiuoti, kataloguoti. Anuomet tikėjau, kad per gerą dešimtmetį, šiuos archyvus suskaitmeninus ir perkėlus į virtualią erdvę, atsivers dar labai daug nuostabių dalykų. Taip, praėjus dešimtmečiui mano skaitmeninis archyvas pasilipdė daugybe naujų, seniau nematytų vaizdų, biografijos pasipildė keliais naujais faktais. Tačiau didžiausia mano svajonė kol kas neišsipildė – dar nepavyko atrasti Paulinos Mongirdaitės tikslios gimimo datos (Krikšto metriko) bei palaidojimo vietos.

– Šiemet jūsų aprašyti fotografai mini jubiliejus. Ar yra dar jų palikuonių Palangoje, o jų kūrybos gerbėjų? Ką jie reiškia pajūrio kultūrai ir Palangai?

– Knyga buvo išleista 500 vnt. tiražu ir jis ištirpo per gerą pusmetį. Vadinasi knyga buvo laukiama, reikalinga ir vertinama. Dar ir dabar kartais gaunu užklausų ar neturiu kokio vieno egzemplioriaus. Deja, net sau pačiai pasilikau tik vieną, kuriame taisiau klaidas.
Šiais metais P. Mongirdaitės jubiliejų minėjo J. Šliūpo ir Palangos kurorto muziejai, Igną Stropų prisiminėme Plungės bibliotekoje – laikrodinėje. Didžiulės pompastikos nebuvo, bet fotografai, jų biografijos ir darbai buvo prisiminti. Deja, Lietuvoje tiesioginių fotografų palikuonių nebeliko. Yra tolimesni giminaičiai, tačiau jų gyvenimo keliai jau nebesisieja su Palanga. Su P. Mongirdaitės proanūkine dukterėčia gyvenančia Varšuvoje vis dar palaikome ryšius, bendraujame. Bandome kelti iš užmaršties dar vieną Mongirdų giminės palikuonę Eleonorą Bucevičienę, XX a. tarpukario laikotarpiu labai įspūdingai pristatinėjusią Palangą Lenkijos spaudoje. Tiek Paulina Mongirdaitė, tiek Eleonora Bucevičienė, tiek Ignas Stropus buvo savotiški ano meto influenceriai – jų gaminti atvirukai keliavo į įvairias pasaulio šalis ir tokiu būdu reklamavo Palangos kurortą. Dalis Palangos ir Kretingos miestelių, jų apylinkių istorijos būtų nugrimzdusi nebūtin, jei ne fotografai P. Mongirdaitė bei I. Stropus, kurie su didele meile daugybę kartų fotoobjektyvu fiksavo miestelius, gatves, architektūrą, žmones, renginius, šventes, kitus įvykius.

Būtent jų darbai atskleidžia, kaip atrodė Palanga, ką veikė poilsiautojai, kokiu transportu važinėjo, kokie buvo turgūs, kaip buvo statomos, rekonstruojamos bažnyčios... Jų ateljė daryti portretai taip pat yra neįkainojamas informacijos šaltinis istorikams: apranga, šukuosenos, dekoracijos ir t. t. Daugybė didingų dalykų ir mažyčių smulkmenų per laiko miglas mus pasiekia tik atsidavusių fotografų dėka. Šių fotografų darbai labai paklausūs iki šiol ir yra kolekcininkų labai vertinami. Žinoma, tai taip pat yra populiarumo ir žinomumo ženklas. P. Mongirdaitės darbai visada buvo vertinami, vien dėl to, kad nuotraukos darytos XIX a. pab. Joms laikas jau suteikė pridėtinę vertę. Tačiau kai ėmiau tik domėtis I. Stropaus darbais, juos užsienio aukcionuose supirkinėjau vos po 2–5 eurus. O išėjus knygai I. Stropaus darbų kainos ženkliai šoktelėjo. Beje, įsigyti ir publikuoti knygoje nuosavo atviruko vaizdą man finansiškai buvo daug pigiau nei muziejams ir bibliotekoms mokėti didžiulius (man vienai, bedarbei, auginančiai du mažiukus vaikus – tuomet buvo kosminės sumos) pinigus už skenus ir leidimus publikuoti. Įdomu, kad leidžiant knygą labai pasikeitė mano požiūris į kolekcininkus. Būtent jie labiausiai bendradarbiavo, padėjo ieškoti kontaktų, neatlygintinai dalinosi fotografijų skenais ir leidimais publikuoti. Sutikau daug nepaprastai įdomių ir gerų žmonių.

– Kokius įdomiausius atradimus Jums pavyko padaryti tyrinėjant Paulinos Mongirdaitės ir Igno Stropaus kūrybą?

– Pirmiausia augau aš pati kaip asmenybė, labai stipriai plėtėsi mano akiratis, visiškai kitaip pažinau Palangos, Kretingos, Gargždų, Pakutuvėnų istoriją, kitomis akimis ėmiau žiūrėti į šiuos miestelius. Kretingą ir Palangą tiesiog įsimylėjau vien šių fotografų biografijų tyrinėjimo dėka. Didžioji dalis to, ką sudėjau į knygą buvo naujai atrasta. Prabėgus dešimčiai metų naujų, įdomių faktų mažiau. Tiesiog labai mažai laiko galiu skirti būtent šios srities tyrimui. Didžiausias džiaugsmas, kad pasipildė pačios Paulinos Mongirdaitės portretų „galerija“, atrasti dar keli jos leisti albumėliai. Kelių aktyvių ir geranoriškų geneologų dėka labai stipriai išaugo ir išsiplėtė Mongirdų giminės medis. Ar žinojote, kad Paulinos Mongirdaitės senelis Mauricijus Povilas Jonas Griškevičius į lenkų kalbą išvertė M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, o filosofas, aviacijos Lietuvoje pradininkas, Žemaičių garlėkio kūrėjas Petras Aleksandras Napoleonas Griškevičius buvo P. Mongirdaitės senelio Mauricijaus brolis.

– Ką šių fotografų darbai pasakoja ar primena šiandienos Palangos gyventojams ir svečiams?

– Šių fotografų darbai miesto svečius lyg laiko mašina perkelia į praeitį. Dirbu Kretingos muziejuje ir su viena kolege garsiai pasvajojame: „kad taip užsimerkus ir bent kelioms minutėms atsidūrus Kretingos Tiškevičių dvare. Kad bent akies krašteliu pamatyti kaip anuomet viskas atrodė“. O fotografijos ir suteikia šią galimybę.

– Kaip pradėjote domėtis senąja fotografija? Ir pajūrio fotografų istorija?

– Senos nuotraukos visada man buvo įdomios, mėgau jas žiūrinėti. Juk niekas tiksliau negali perteikti praeities vaizdo kaip nuotrauka. Apie 1998 metus į Pakutuvėnus brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis atsivežė dėžutę senų nuotraukų. Atsisėdau jas vartyti ir viena labai patraukė dėmesį. Lyg ir nieko ypatingo – paprastas jauno klieriko portretas. Tačiau mane sudomino fotografo pavardė: Paulina Mongird. Moteris fotografė XIX a. pabaigoje Lietuvoje? Man tai buvo netikėta. Ėmiau ieškoti informacijos apie ją ir radau vos kelių sakinių pristatymus keliuose leidiniuose. Taip prasidėjo kelionė senųjų fotografijos meistrų biografijų puslapiais.

– Kaip Jums sekasi „prikelti“ pamirštas istorines asmenybes naujam gyvenimui? Gal galėtumėte papasakoti konkrečią istoriją ir eigą kaip tai vyksta?

– Kiekviena asmenybė ateina vis kitaip. Niekada neieškau ir negalvoju ką toliau tyrinėsiu. Kiekvienas pasibeldžia savu laiku. Gal tik su Nemenčinės Raudondvario dailininke Rože Parčevskyte buvo kiek kitokia istorija. Labai domiuosi ir Kretingos bažnyčios bei pranciškonų vienuolyno istorija. Tad aptikus bent menkiausią trupinį informacijos ją renku ir bandau klijuoti vaizdą. Taigi, kažkuriame XX amžiaus pradžios lenkų leidinyje aptikau sakinį, kad Kretingoje (rašė apie vienuolyną ir bažnyčią) yra gražus Mergelės Marijos paveikslas, tapytas Raudondvario dailininkės Rožės Parčevskytės. Bet laikai keitėsi, keitėsi ir paveikslai bažnyčioje. Nežinia kurį paveikslą anuomet matė žinutės autorius. Taigi, nežinodama visiškai nieko ėmiau domėtis šios dailininkės biografija ir darbais. Lietuvių kalba neradau nė vienos žinutės, naktimis tyrinėjau suskaitmenintus lenkų archyvus ir po kruopelę iš anų laikų spaudos surankiojau biografiją. Ir tuomet į mano rankas pakliuvo Konstantino Tiškevičiaus knyga „Neris ir jos krantai“. Pasiėmiau iš bibliotekos šią knygą visiškai kitu tikslu, o joje atradau kone pusę puslapio teksto – atsiminimų apie dailininkę Rožę Parčevskytę. Gerus penkerius metus vis spėliojau kuris gi jos tapytas paveikslas minimas Kretingoje. 2017 metais M. Marijos altoriaus centrinis paveikslas išvežtas restauruoti. Tą patį vakarą parašiau restauratorėms klausdama ar kitoje paveikslo pusėje nėra įrašų. Deja, teko laukti iki pavasario kol orai atšils ir paveikslas bus išpakuotas. Dar po kelių mėnesių sulaukiau laiškelio su nuotraukomis. Mano nuojauta pasitvirtino! Rožė Parčevskytė nutapė būtent šį paveikslą. Ir tai yra vienintelis išlikęs jos darbas, kurį galime pamatyti Lietuvoje.

Pastaruosius dešimt metų intensyviai renku „žemaičių šventojo“ pranciškono Jurgio Pabrėžos biografiją. Jis palaidotas Kretingos parapijos kapinėse, o broliai pranciškonai tarpukariu ant jo kapo pastatė gražią koplytėlę. Buvo manoma, kad ant koplytėlės stovinčios angelių ir pranciškono skulptūros atgabentos iš Vokietijos, galbūt sukurtos Prūsijos meistrų. Tačiau tyrinėdama Kretingos muziejaus mokslinio archyvo bylas radau buvusio direktoriaus Juozo Mickevičiaus įrašą: „1933 m. Jurgio Pabrėžos antkapio 4 angelus padarė Zacharka Pranas Antano, gim. 1904 Rygoje, o Zacharka Benediktas, sūnus Antano, nupiešė viduje ant sienos Mariją su kūdikėliu, nudažė koplytėlę, o apie 1955 m. atnaujino, nudažė sienas“. Taigi, menininkai gimę Latvijoje, peršasi išvada, kad bus pakviesti į Kretingą darbams. Su kolegomis prie kavos pasidalinau savo mintimis ir viena bendradarbė sako: „Zacharkienė ir dabar gyvena Kretingoje“. Taip prasidėjo kelionė Zacharkų šeimos vingiais. Susipažinau su nepaprastai geros širdies moterimi – Benedikto Zacharkos marčia, su jos dukterimi, su fotografo Ričardo Zacharkos palikuonimis... Ši istorija dar nesugulė į publikaciją, bet jau pamažu juda link pabaigos. Ir tokių, vos pajudintų, bet dar neišrištų, neištyrinėtų istorijų mano stalčiukuose guli begalės. Norint jas visas ištyrinėti reikėtų dar mažiausiai trijų gyvenimų.

– Gal planuojate naujus leidinius ar projektus, susijusius su Palangos ir Kretingos krašto istorija?

– Vos tik pasibaigė „Pirmųjų pajūrio fotografų“ tiražas kilo mintis, kad reikia išleisti atskiromis knygomis tiek Paulinos, tiek Igno darbų katalogus. Deja, ir šiam darbui vis dar nepajėgiu atrasti laiko. Tokie darbai juda labai labai lėtai. Pažadėjau sau, kad apie Pauliną Mongirdaitę galėsiu leisti naują knygą tik tada, kai bus atrasta tiksli jos gimimo data. Tad – laukiu. O šiuo metu visos jėgos skirtos ką tik pradėtai Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos bylai.

Jolanta Klietkutė. Asmeninio albumo nuotrauka

22/10/2025

Savivaldybės kalbininkė Ramunė Klevaitytė: „Palangoje dažnai akis bado angliški paslaugų ar įstaigų pavadinimai. Vila „Žuvėdra“ man gražiau nei vila „Bella“

Linas JEGELEVIČIUS

Ar kada susimąstėte, kas rūpinasi, kad miesto dokumentai būtų be klaidų, o Palangos gatvėse neliktų nė vieno netaisyklingo užrašo? O jie visi būtų gimtaja kalba?
Savivaldybės kalbininkė Ramunė Klevaitytė – jos oficialios pareigos yra Palangos miesto savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus Vyriausioji specialistė – sako, kad kalba – tai ne vien rašybos taisyklės ar kabučių forma. Deja, svetimų žodžių, ypač anglicizmų, naujų kurorto įmonių pavadinimuose daugėja.
„Prekių ženklų įstatyme nėra tiesiogiai aptarti valstybinės kalbos vartojimo ar taisyklingumo reikalavimai. Man yra gražūs tarmiški pavadinimai „Bandė“, „Langočius“, „Palongė“, „Pitlius“ ir tie, kurie turi sąsajų su mūsų kurorto kraštovaizdžiu, gamta ar oro sąlygomis. Vila „Žuvėdra“ man gražiau nei vila „Bella“ – R. Klevaitytė sakė „Palangos tiltui.“

– Ką daro Savivaldybės kalbininkė?

– Tikrina, ar rengiamuose Savivaldybės tarybos sprendimų, mero potvarkių, administracijos dokumentų (direktoriaus įsakymų, valstybės valdžios institucijoms siunčiamų raštų, sutarčių ir kt.) tekstuose nėra gramatinių klaidų, ar sakiniai atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, ar tinkamai užrašyti juridinių asmenų pavadinimai, rekvizitai, ar korektiškai pateikiamos teisės aktų nuorodos...
Taip pat, jei reikia, atlieka teksto maketavimą, nes svarbu ne tik kalbos taisyklingumas, bet ir tai, kad dokumentai atitiktų rašto kultūros reikalavimus.
Prižiūri, ar savivaldybei pavaldžiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų bei kitų teisės norminių aktų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą.
Derina piliečių iškabų, reklamos ir kitų viešų užrašų projektų kalbą, kontroliuoja, ar Palangos mieste esančių įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų juridinių asmenų pavadinimai ir viešieji užrašai atitinka kalbos normas ir įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų sudarymo taisykles.
Be abejo, konsultuoja ne tik kolegas, bet ir visus besikreipiančius asmenis kalbos klausimais.

– Kokiais atvejais jūs savo darbe esate liberali, o kuriais – konservatyvi? Kodėl?

– Rengiant teisės aktus negalima būti liberaliais. Yra aiškiai nustatyti teisės aktų projektų rengimo teisės technikos (formos, struktūros, turinio, teisės terminijos ir kt.) reikalavimai. Kalba turi būti aiški, lengvai suprantama ir nedviprasmiška, paprasta, glausta, tiksli. Turinys turi atitikti jo paskirtį, rūšį, tekstas dėstomas glaustai, logiškai ir aiškiai, be prieštaravimų. Šiame darbe teisėkūros nuostatos laikomos svarbesnėmis nei lietuvių kalbos normos, todėl kartais tenka toleruoti net ir rašybos klaidas viešuosiuose užrašuose. Gal tai sunku suprasti, bet išorinės reklamos kūrėjus gina Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas, Prekių ženklų įstatymas ir kiti su tuo susiję teisės aktai.

– Viešoje lietuvių kalboje visi stebi daug anglicizmų. Jie skverbiasi net į renginių Palangoje pavadinimus. Ar jums tai atrodo tik laikmečio mada, į kurią neverta kreipti dėmesio?

– Mes galime į tai nekreipti dėmesio, bet nuo to kalba tik skurs ir prastės. Todėl stengiuosi bent dalykinėje kalboje vengti bet kokių svetimybių. Kalba yra vertybė, bendrumas, sąmonė ir išmintis. Labai patiko filosofo Juozo Mickevičiaus pastebėjimas: „Kalba yra žmogaus savikūros priemonė kultūros, istorijos ir tautos plotmėje. Sutrikusi kalba daro žmogų invalidą tautiškai ir istoriškai. Autentiškas žmogus tampa pats savimi mąstymo, kalbos ir elgesio bei veiksmo vienovėje. Kalbos pagedimas, švelniai tariant, pasidarė masiniu, jei ne universaliu reiškiniu. O jei kalba yra materiali idealaus mąstymo išraiška, tai kokias mintis nešioja tos nualintos galvos? O jei kalba natūrali bendravimo priemonė, tai kiek žmogiškas yra tas bendravimas, kai tiek kalboje paplitę žargonai, vulgarumai, nešvankybės, beprasmybės, tuščiažodžiavimas?“
Laikmetis visada turi įtakos žmonių elgsenai, supratimui ir kalbai. Atrodo, tuščiai dejuojame, kad jaunimas tam imlus ir noriai savo kalbą papildo įvairiais netinkamais žodeliais. Sakyčiau, tam tikrame amžiaus tarpsnyje tai natūralu (pažinti naujoves, kurti savo tapatybę net ne visai priimtinais būdais), bet suaugę ir subrendę turime suprasti, kas iš tiesų yra mūsų vertybės, kas – pagrindas ir ką perduosime ateinančioms kartoms.

– O kuriais konkrečiais atvejais, manote, jų vartosena Palangoje yra perteklinė ar neatitinkanti lietuvių kalbos vartosenos normų ir rekomendacijų?

– Dažnai akis bado angliški paslaugų ar įstaigų pavadinimai. Suprantu, kad taip svečiams iš užsienio lengviau suprasti, bet vis dėlto didžioji dalis kurorto svečių yra lietuviai. Todėl stebina noras puikuotis „hotel“, „restaurant“ ir panašiais užrašais, nes nuo angliško paslaugų pavadinimo įstaigos vertė tikrai nepadidėja.

– Kodėl jūs, Savivaldybės kalbininkė, derinate, tai yra pasirašote raštus, naujai įmonei leisdama vadintis ne lietuviškai?

– Deja, naujų įstaigų pavadinimų kūrime ir registravime nedalyvauja ne tik savivaldybių specialistai, bet nuo 2020 m. sausio 1 d. nebeliko ir nemokamos konsultacijos, kurią suteikdavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Pasipylė pavadinimų, ne tik neatitinkančių įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių, bet ir su elementariomis rašybos klaidomis. Šie pavadinimai patenka ir į viešuosius užrašus, tačiau jų taisyti nebegalima, nes registruotas įmonės pavadinimas negali būti užrašytas kitaip nei Juridinių asmenų registre.
Tas pats ir su prekių ženklais. Prekių ženklų kalba nėra reglamentuojama, o Prekių ženklų įstatyme nėra tiesiogiai aptarti valstybinės kalbos vartojimo ar taisyklingumo reikalavimai. Todėl kartais mieste matydami angliškus užrašus ir pasipiktiname, tačiau dalis jų, vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, yra teisėti.

– Kurių kurorto įmonių pavadinimai lietuvių kalba ypač maloniai glosto jūsų ausį?

– Man gražūs tarmiški pavadinimai „Bandė“, „Langočius“, „Palongė“, „Pitlius“ ir tie, kurie turi sąsajų su kurorto kraštovaizdžiu, gamta ar oro sąlygomis. Vila „Žuvėdra“ man gražiau nei vila „Bella“.

– O ar žinote kurorto įmonių (ne švietimo įstaigų), kurios siekia puoselėti lietuvių kalbą?

– Šiame darbe dirbu nepilnus trejus metus, tiek pat laiko nuolat gyvenu ir Palangoje, tad dar nespėjau aplankyti visų savivaldybei pavadžių įmonių. Tačiau galiu pagirti Palangos miesto globos namų, Palangos miesto viešosios tvarkos ir rinkliavų tarnybos, „Palangos vandenų“ darbuotojus, kurie skiria dėmesio kalbai, domisi dokumentų rengimo niuansais, dalijasi savo patirtimi ir nebijo klausti, jei ko nežino.

– Matyt, sutiksite, kad dar viena bėda yra kalbos naujadarai, trumpiniai. Regis, jų daugėja geometrine progresija, ar ne? Ar sekate ir socialinių tinklų kalbą? Kokias dideles negeroves juose pastebite?

– Peržiūriu ir savivaldybės teritorijoje registruotų įstaigų ir įmonių interneto svetaines ir socialines paskyras. Gaila, tačiau nepakanka laiko įvertinti visą informaciją, kurią esame paskelbę viešojoje erdvėje. O naujadarai dygsta kaip grybai po lietaus... Jau „susigyvenome“ ir su feisbuku, jutubu, barberiu ir kitais. Tačiau tai skurdina kalbą. Nebemokame vaizdingai reikšti minčių, nyksta sinonimai, tarmės, posakiai, mįslės, užsimiršta liaudies dainos. Vis dažniau einame „šopintis“, o ne apsipirkti, „updetinam“ vietoj atnaujiname. Šnekamojoje kalboje dažnai kartojame reikšmės neturinčius ar nereikalingus žodelius: tipo, nu, žinai, reiškia, ta prasme, realiai ir t. t. Oficialioje ar bendrinėje kalboje nereikėtų „varyti į miestą“, sakyti „užkniso“ ir pan.

– Kokią žinutę jums siunčia žmogus, kuris savo įrašą socmedijose paskelbia be lietuviškų raidžių su nosinėmis ir taškeliais?

– Nežinau, kas blogiau: ar „švepla“ kalba, ar rašymas be skyrybos ženklų. Darosi sunku suprasti, kur prasideda mintis, o kur ji baigiasi, ką norime akcentuoti, ką – nutylėti. Tokioje kalboje nebelieka intonacijos, spalvų, jausmų. Neberašome „myliu“, o siunčiame

Address

Vytauto Gatvė 85A
Palanga
00134

Website

facebook.com

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Palangos miesto laikraštis "Palangos tiltas" posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Business

Send a message to Palangos miesto laikraštis "Palangos tiltas":

Palangos miesto laikraštis "Palangos tiltas"