01/05/2026
Išgirdau važiuodama į darbą per radiją, kaip aptarinėjami mokyklų reitingai. Ir… suurzgiau. Tiesiogine to žodžio prasme.
Ar norite pasakysiu, su kuo dirba psichologai pavasarį?
• Ketvirtoke, kuri apsišlapino per atsiskaitymą, o klasė pasijuokė.
• Vienuoliktoku, kuris bando pateisinti visų lūkesčius, bet be vaistų nebeužmiega.
• Dvyliktoke, kuri pjaustosi šlaunis, nes „kai skauda kūną – lengviau negalvoti apie egzaminus“.
• Aštuntoku dešimtukininku, kuris svarsto neiti į gimnaziją, nes jo sesė šiuo metu guli psichiatrijos skyriuje ir kartoja: „aš į tą mokyklą negrįšiu“.
Palaukit. Dar yra tėvai.
• Mama, kuri klausia: „kaip pasakyti vaikui, kad jo mokykla mūsų jau nebenori?“
• Tėtis, kuris sako: „jis 25 vietoje klasėje! O galvą juk turi! Kažkada buvo pirmūnas!“
• Mama, kurios vaikui neleidžiama laikyti egzamino... Dukra savo iniciatyva susirado korepetitorių, jau du mėnesiai dirba, kad įrodyti, kad to tikrai nori, bet pasak mokytojos „TU NUSIRAMINK, AUKŠTASIS MOKSLAS NE TAU. PAGALVOK APIE PAPRASTESNES PROFESIJAS“
Ir dar yra mokytojai.
• „Mums pasakyta, kad rezultatai turi kilti. Bet mano klasėje – 8 vaikai su mokymosi sunkumais. Ir masė nemotyvuotų mokinių.“
• „Aš pasakiau – jei mano klasėje bus daugiau nei du SUP vaikai, išeisiu iš darbo. “
• „Man taip gėda, Vika… aš prieš visą klasę pasakiau jai, kad ji mane nuvylė. Tikėjausi, kad surinks daugiausiai taškų, o ji vos išlaikė… ir aš savo akimis mačiau, kaip joje kažkas lūžo. Tos ašaros. Ką man dabar daryti?“
O jau nekalbu apie tai, kas vyksta vadovų lygmenyje… Nes juos, jeigu ką, irgi lygina, kritikuoja.
(Ne)KALTI REITINGAI!
Reitinginė sistema formuoja visų mūsų požiūrį į švietimą. Ir labai tyliai išmoko mus tikėti šitais dalykais:
1. SUP vaikai tiesiog „neapsimoka“. Norint būti „gera“ mokykla, reikia išsigryninti – atsirinkti, kas tinka, o kas trukdo rezultatui.
2. Kad kito nesėkmė tyliai tampa mano pranašumu. (ne tik mokinių, bet ir mokyklų, rajonų, vadovų kontekste)
3. Kad klasė nebėra bendruomenė – ji tampa konkurencine aikštele.
4. Kad mokytojas turi rinktis: žmogiškumą ar rezultatą. Nes vargu ar gausi metų mokytojos titulą, jei tavo vaikai turės nuostabias socialines ir emocines kompetencijas, jausis saugiai klasėje, bet nesusipindės nacionaliniuose patikrinimuose.
5. Kad jautresnis, lėtesnis, kitoks vaikas – rizika, o ne atsakomybė. Nes niekas neateis ir nepasakys „Miela mokytoja, aš žinau, kad padarėte stebuklą: vaiką, kuris du metus nėjo į mokyklą, įkvėpėte patikėti savimi ir jis jau gali mokytis“
6. Kad pagalba silpnesniam gali kainuoti bendrą rezultatą. O tai kuria bendrą požiūrį į sunkiau besimokančius: jis mus lėtina, stabdo, KENKIA.
7. Kad norint išgyventi sistemoje, kartais reikia užsimerkti prieš tai, kas iš tikrųjų vyksta su vaikais.
Reitingai formuoja ne tik tai, kaip matome vaikus. Jie formuoja, kokiu mokytoju turi būti. Net ir su geriausiai ketinimais mokytojui greitai atsiranda naujas įsitikinimas:
„Geras mokytojas yra tas, kurio mokiniai surenka aukštus balus.“
Ir tada viskas apsiverčia. Mokytojas pradeda jausti, kad privalo spausti. Net tada, kai viduje jaučia, kad vaikui reikia visai ne to. Santykis pradeda konkuruoti su rezultatu.
Atsiranda baimė: „jei jis nesurinks – ką tai sakys apie mane?“
Kai mokytojo vertė susiejama su mokinio rezultatu, mokytojas pradeda ne ugdyti – o kontroliuoti. Ne todėl, kad nori. Todėl, kad kyla jausmas, jog kitaip negali išgyventi sistemoje.
Vaiko pasiekimai nėra tik mokytojo darbo rezultatas. Tai – šeimos, raidos, emocinės būklės, pagalbos ir daugybės kitų veiksnių visuma. Bet sistema supaprastina: „rezultatas = mokytojas“
Ir tai yra klaidinga.
Ir pavojinga.
Reitingais grįsta švietimo sistema niekaip negali būti suderinama su įtraukiuoju ugdymu.
Įtrauktis sako: kiekvienas vaikas mokosi savo tempu.
Reitingai sako: Besimokantieji savo tempu pažymėti reitingų apačioje.
Įtrauktis reikalauja priimti.
Reitingai skatina atsirinkti.
Įtrauktis remiasi santykiu.
Reitingai – palyginimu.
Kol bandome daryti abu – iš tikrųjų ŽALOJAME visus šveitimo bendruomenės narius. Mes sakome, kad norime saugios mokyklos:
Kad vaikai nesityčiotų.
Nesipjaustytų.
Nesimuštų.
Nesinešiotų peilių.
Nešaudytų.
Bet kuriame sistemą, kurioje: nėra laiko santykiui, nėra erdvės emocijoms, nėra vietos tam, kas „netelpa į rezultatą“. Nes visa energija nukreipta į vieną dalyką: pasiekti skaičių.
Ir jei šito nekeisime, turėsime prastus rezultatus ne tik egzaminuose.
Turėsime prastus rezultatus žmonijoje.
PRIMENU:
vaikas, kuris bijo – nesimoko.
vaikas, kuris jaučiasi nesaugus – nesimoko.
vaikas, kuris jaučiasi „blogas“ – nesimoko.
Vaikai mokosi geriau tada, kai jie jaučiasi geriau.
Ne atvirkščiai.
Vika