06/09/2025
Nijolės ir Vitalijaus namuose lyg teatro scenoje – ir šeimininkai smagūs, ir su jais bendravusi žurnalistė Ligita Valonytė (kairėje) džiaugiasi miela pažintimi.
Asmeninio albumo nuotr.
Mazuras Vitalijus -- lėlių teatro režisierius ir dailininkas.
Kūrybinis aukso amžius tęsiasi, nors menininkas senokai išėjęs užtarnauto poilsio. Juk šį pavasarį jam stuktelėjo devyniasdešimt vieneri!
Legendinio režisieriaus ir jo žmonos aktorės Nijolės Mazūrienės namuose neretai prisirenka vaikų žiūrėti jų kuriamo spektaklio. Darni pora jau pusšimtį metų drauge ir varge, ir džiaugsme, tačiau tik 2022-ųjų rugpjūtį amžiną meilę prisiekė bažnyčioje.
Nepatikėsite, bet auksinių vestuvių liudininkais tapo mano draugė Milda su vyru Pauliumi. Jie už mane trylika metų jaunesni, todėl nustebau, kaip susidraugavo su beveik puse šimto metų vyresniais teatralais.
Ne amžius svarbu, kuriant draugiškus ryšius. Nijolė vis užbėgdavo į Mildos butiką senamiestyje, mat ji gyvena netoli. O moterims, jei jos pajunta sielos artumą, susidraugauti vieni juokai.
Kai per pandemiją mano draugės vaikai sirgo, Nijolė nuotoliniu būdu jiems vaidino lėlių spektaklį. Vasarą teatralų šeima vestuvių liudininkus su trimis atžalomis pasikvietė į sodybą prie tvenkinio, kuriame plaukiojo valtimi. Tokia nuoširdi draugystė tarp jų užsimezgė, nepaisant, kad visi skirtingų kartų!
Todėl Vitalijus ir Nijolė Mazūrai neabejojo, jog jauna darni šeima puikiausiai tiks į auksinių vestuvių liudininkus. Abi poras tarsi susiejo nematoma širdžių gija.
Be to, kai Nijolė ir Vitalijus tuokėsi sovietmečiu, duoti santuokos įžadų bažnyčioje jiedu negalėjo, nes religija daugeliui buvo uždraustas vaisius. Dabar jų širdys linko meilę prisiekti ir prieš Dievą.
Sūnų Kristijoną ir dukrą Beatričę užauginę menininkai turi tris anūkes. Tačiau vien Mazūrų Vilniuje gyvena apie trisdešimt, tiek giminių suskaičiavo didelėje šeimoje užaugęs Vitalijus. Iš Radviliškio rajono, Šiaulaičių kaimo kilęs žinomas lėlininkas turi šešis brolius ir seserį, keli jų gyvena sostinėje, tad visi susitinka.
Poros namuose Vilniaus senamiestyje pasijutau lyg lėlių teatro užkulisiuose, nes būtent svetainėje laikomos dekoracijos, kaukės, Vitalijaus tapyti paveikslai bei kurtos lėlės.
Vitalijus ir Nijolė 1997 metais įkūrė savo lėlių teatrą „Paršiukas Ikaras“. Jiedu važinėjo po miestus ir miestelius, bet pastaruoju metu vaikus pasižiūrėti spektaklių kartais pasikviečia ir į namus.
Ištraukiami suolai, paslepiami nereikalingi daiktai, pastatoma scena ir net trisdešimt darželinukų stebi lėlių spektaklį. Tada režisierius ir aktorė leidžia vaikams pažaisti su lėlėmis, bet paprašo jas labai saugoti. Pasitaiko, mažieji taip įsidūksta, kad, Vitalijaus žodžiais, net sienomis ima laipioti.
Solidaus amžiaus menininkai tikino nepavargstą nuo vaikų šurmulio, sugeba su jais gražiai susitarti, maloniai pasikalbėti. Net ir gatvėje neretai vaikai lėlininkus atpažįsta, nusišypso, nes pamiršti lėlių spektaklio įspūdžių beveik neįmanoma. Šis scenos žanras unikalus, juolab žinant, jog Mazūrą galima laikyti lietuviško lėlių teatro kūrėju, pradininku.
Lėlininko nuopelnai 2012 metais buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, nors pats režisierius juokavo, jog anokia ta jo karjera, jeigu vis išmesdavo iš teatro.
Tik išaušus nepriklausomybei Vitalijus tapo savarankišku kūrėju, tokiu, kokiu visada norėjo būti. Jam pasisekė, jog kūrybiniame ir kasdieniame gyvenime visada palaikė ir koja kojon žengia žmona Nijolė.
Kūrybiškiausi metai Vitalijui prabėgo Vilniaus lėlių teatre (dabar teatras „Lėlė“), kuriame pastatė gražiausius lietuvių autorių kūrinius.
„Prabėgo metai ir kaip juos sulaikyti, nesužinojau. Laikiau ir taip, ir taip, bet mane „išfūgino“ lauk. Išmetė kaip prastą menininką. Teatro vadovybei atrodė kitaip“, – užsiminė Vitalijus, kurti spektaklius mėgęs nuo vaikystės.
Nuo mažens domėjosi tankais, malūnais, įvairiomis skraidyklėmis, aitvarais. Jam buvo dvidešimt dveji, o dar aitvarus leisdavo. Kai buvo studentas, aitvarą gimtinėje paleisdavo ir išvažiuodavo į Vilnių. Grįžta po trijų mėnesių – jis dar tebekaba.
Vėjavaikiška mąstysena niekam nepatinka, bet ji susiformavo tikriausiai vaikystėje.
Namuose per Užgavėnes Vitalijus išsiversdavo kailinius, į rankovę įkišdavo pušinę, vadinamąjį žarsteklį, kuriuo šluojama duonkepė krosnis, ją aprišdavo ir tapdavo baiduku – gąsdindavo žmones. Tačiau tai buvo tik atsitiktiniai žaidimai.
Kadangi elektros kaime nebuvo, radęs seną bateriją vakare su visais broliais palįsdavo po paklode ir rodydavo kiną. O tas kinas – ant stiklo akvarele nupiešti medžiai, namai, debesys ar dar kas nors.
Šeimoje septyni broliai ir sesuo Elenytė – kaip lietuviškoje pasakoje. Penki jų gyvena Vilniuje, vienas brolis – tėviškėje, du – Šiauliuose.
Tarp jų yra žinomų kūrėjų: architektai Česlovas ir Albertas, skulptorius Petras. Albertas kaimo architektūra užsiima, o Česlovas statė įvairius miesto objektus.
Sesuo – tekstilininkė. Jie visi jaunesni už Vitalijų, tad vyras juokėsi turįs didžiausius antpečius. Štai ir visa teisybė!
__________________________________________________________________
Laikraščio “Lietuvos rytas” reportere dirbu kone pusę savo gyvenimo – nuo 1997-ųjų.
Per ilgametę darbo praktiką sutikau ir pakalbinau daugybę pašnekovų. Jų buvo visokių – nuoširdžių, atvirų, piktų, aštraus būdo, nemandagių, nenuspėjamų.
Tačiau tik labiausiai įsiminusius susitikimus sudėjau į šią „Seną telefonų knygą“.
Į prisiminimų knygos puslapius nugulė pažinties akimirkos su prezidentu Valdu Adamkumi, aktore Virginija Kochanskyte, kunigu Ričardu Doveika, verslininku Vyteniu Urba, alpinistu Vladu Vitkausku ir kitais, su kuriais pavyko rasti širdžių kalbą.
Laikydamasi profesinės etikos, niekada nesiekiau su pašnekovais tapti artimais draugais, kad tai trukdytų darbui.
Kai kurie aprašytieji turbūt nė neprisimins mano veido, nes bendravome vieną kitą kartą. Bet aš juos gerbiu ir dėkoju už pasitikėjimą, atskleistą gyvenimišką išmintį, paliktą neblėstantį įspūdį.
Kad visi tie nuoširdūs prisiminimai neliktų tik man vienai, dalijuosi jais su skaitytojais. Nė kiek neabejoju, pasakojimai pripildys jūsų sielą gerumo.
Knygą išleista asmeninėmis lėšomis nedideliu tiražu. Ją galima įsigyti interneto knygynuose “Knygos.lt” ir “Patogupirkti.lt”.
