06/03/2026
Nemėgstu Kovo 8-osios.
Kaip ir visų „vienos dienos“ švenčių. Jos man primena, kad dėmesį, pagarbą ir pripažinimą turėtume rodyti ne kartą per metus, o kasdien. Kiek tik įmanoma.
Bet. Tokios dienos turi vieną pliusą – jos leidžia garsiai pasakyti tai, kas guli ant širdies.
Tapus mama…Ne, pataisysiu. Tapus dirbančia mama su mažuliuku, dar visai todleriuku šalia – mano pagarba dirbančioms moterims pakilo į absoliučiai kitą lygį.
Planavimas tampa aukšto lygio logistika. Kai vaikutis serga, susitikimai vyksta tarp sirupų dozių ir temperatūros matavimų. Naktis – ne poilsis, o budėjimas. O ryte vis tiek reikia „performinti“.
Ne todėl, kad kas nors liepia. O todėl, kad man patinka dirbti. Man rūpi. Man įdomu.
Bet tada yra prioritetas. Mažas žmogus, kuris serga stipriai ir kuriam mamos reikia labiau nei bet kada.
Ir štai tu – tarp nemigo naktų, emocijų, skalbinių, terminų, atsakytų ir dar neatsakytų laiškų – jautiesi kaip išsunktas skudurėlis, kuris nori tik vieno: miego. 😅 Ir vis tiek eini.
Šiandien, jei jau kalbame apie moteris, noriu pasakyti štai ką:
Dirbančios mamos nėra „tiesiog mamos, kurios dar ir dirba“. Jos yra ištisi projektų valdymo, atsparumo, empatijos ir ištvermės centrai. Ir jeigu kažkuri iš jūsų šiandien jaučiatės pavargusi – jūs nesate silpnos. Jūs darote labai daug.🌸🌸🌸
Gal todėl Kovo 8-oji man ne apie gėles. Ji apie pagarbą. Ir apie tai, kad moterų „next level“ pastangos dažnai lieka nematomos.
O jos vertos būti pamatytos.🫶🏻
Nuotraukos nuostabios moters 🫶🏻📸
