Kino Klubas

23/06/2026

Kultinis filmas 🎬🍿📽️

18/06/2026

Liepos 31 kinoteatruose

The world may have forgotten Peter Parker, but he hasn't forgotten ...

18/06/2026

12/06/2026

Visai neseniai, kino legenda Clint Eastwood paskelbė baigiantis karjerą. 96 metų aktorius ir režisierius, kuris įrodė kino industrijai viską kas įmanoma nenusivažiavo ant senatvės ir paskutinis jo filmas buvo palankiai sutiktas kaip kritikų, taip ir žiūrovų, nors ir nepelnė finansinės sėkmės.

Clint Eastwood akivaizdus paneigimas Quentin Tarantino teiginio, kad režisierius sulaukus 60 metų, jau nesugeba sukurti kažko šviežio ir įsimintino.

Ir nors Quentinui pačiam jau virš 60, o kinomanai vis dar laukia dešimto ir paskutinio jo filmo, iš dalies su režisieriumi galima sutikti, jei atsižvelgti į Ridley Scott ar Frasis Ford Coppola paskutinius filmus.

Bet yra dar vienas režisierius, kuris savo kūrybą įrodo, kad amžius, tai tik skaičius.

Steven Spielberg, 79 metų klasikas, kuris keletą kartų apvertė visą kino industriją išleido naująjį savo kūrinį Tiesos Diena (Disclosure Day) ir parodė kad čia tėvas.

Nuo pačios pirmos minutės filmas parodo tvirtą režisieriaus ranką: tempas, ritmas, malonus akiai aktoriai, senas Steveno bičiulis operatorius Janušas Kaminski irgi rodo išradingumą.

Na ir pati istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio nelabai atrodo originali, laiko intrigą iki finalo. Žinoma, siužetas laikas nuo laiko naudojasi ramentais, bet tie ramentai užmaskuoti taip, kad nepatyrusi akis, net ir nepastebės. Na ir filmo balansas tarp mokslinės fantastikos ir pramoginio filmo kartais nusisveria nepalankia logikai linkme.
Bet vis dėlto praeito amžiaus vaibas, kai Stevenas Spielbergas karaliavo Holivudo viršūnėje, jauciasi gan ryškiai.

Nors tiesos labui reikia paminėti, kad Stevenas ir yra tas žmogus, kuris tą vaibą ir sukūrė.

Be to režisierius niekada nebijojo nagrinėti ateities technologijų perspektyvas. Filmai Minority Report, Jurassic Park ir Artificial Intelligence (dar prieš tai, kai tai tapo mainstrimu) ir Ready Player One tam įrodymas.

Ir šį kartą kūrėjas kreipėsi ne tik prie grįžtančios tendencijos ateivių tematika, bet ir pritaikė šiuolaikinėmis tendencijomis aplink didėjančią žiniasklaidos ir socialinių tinklų įtaką. Matyt, tam įkvėpė Pentagono išslaptinti NSO dokumentai, bei artėjančio X-Files serialo perkrovimas.

O šablonine ateivių išvaizda ir konspiracine įvykių eigą, verčia jaustis lig žiūrėtum naują versiją šio kultinio serialo.
Taip pat filmas nestokoja filosofinių ir religinių pamąstymų. O tam tikros metaforos palieka peno interpretacijom dėl nevienareikšmiško finalo.

Žodžiu Stevenas Spielbergas vis dar turi parako, o įgyta per dešimtmečius įtaką leidžia transliuoti savo idėjas būtent taip, kaip jis nori, be žvalgymosi į prodiuserius. Juolab, kad auditorija jis jaucia puikiai.

8/10

P.S. Atskiri sveikinimai lietuvių vertėjams, kurie "they burnt" išvertė absoliučiai atvirkščiai: "jie mūsų".

01/06/2026

2026 Laukiamiausi filmai

29/05/2026

Įdomi tendencija nusimato – YouTube tampa ne tik platforma, kur vaikai, juokingai keikdamiesi, rodo savo profesionalumą Minecraft ar Fortnite žaidimuose, bet ir tikra aukso kasykla naujų talentų paieškose. Visai neseniai žinomas youtuberis Markiplier už nuosavus pinigus nufilmavo, parašė scenarijų ir suvaidino pagrindinį vaidmenį vaizdo žaidimo ekranizacijoje Iron Lung.

Dar prieš tai, australų broliai dvyniai Danny ir Michael Philipou, YouTube labiau žinomi, kaip RackaRacka kanalo vedėjai, nufilmavo pagarsėjusius Talk to Me ir Bring Her Back. Jau greitai Lietuvos kino teatruose pasirodys filmas Obsession, kuris išdarinėja neįtikėtinus dalykus Amerikos box office. O režisierius šio filmo, Curry Barkeri, YouTube žinomas, kaip That's a bad idea bendraautorius, jau gavo 10 mln. pasiūlymą iš žinomos Holivudo studijos už sekantį, bet kokį projektą.

Na, o šios dienos kaltininkas, pats jauniausias (vos 20 metų), bet ne mažiau talentingas, Kane Parsons (Kane Pixels YouTube), kuris ne tik gavo progą sukurti savo svajonių filmą, bet ir praktiškai nuo pagrindų surinko Backrooms visatą.

Kas nežino, tai Backrooms gimė iš vienos nuotraukos 4chan puslapyje, kur kažkas įmetė nuotrauką tuščio biuro su geltonais tapetais ir liuminescenciniu apšvietimu. Po to, kažkas pridėjo keistą aprašymą ir nuo to laiko internete creepy pasta pradėjo augti ir plėstis.

Didžiausią darbo dalį atliko jau minėtas Kane Parsons , kuris pradėjo leisti serialą savo YouTube kanale, bei fenomenaliai išpopuliarino Backrooms reiškinį. Ir studija A24, kuri savo laiku jau nupirko gatavą produktą Talk to Me Sundance festivalyje, nutarė nupirkti jaunojo talento idėjas dar prieš pradedant kūrimą.

Ir užbėgant už akių galima pasakyti, kad studija pataikė į aukso gyslą – pagal prognozes filmas gali būti sėkmingiausias debiutas studijos istorijoje, o perspektyvoje ir aplenkti patį Didįjį Martį pasaulio rinkoje.

Na, o ką galima pasakyti apie filmą?

Ar pavyko jaunajam genijui perkelti į didįjį ekraną grynai konceptualią idėją?
Ar youtubinis formatas tinka pilnametražiai juostai? Ar pavyks išlaikyti išlepinto žiūrovo dėmesį ilgiau nei trunka tik toc shorts? Juk tikslinė auditorija filmo yra būtent paaugliai.

Atsakymas ir taip, ir ne.

Studija greičiausiai suprato specifiką internetinės creepy pastos, todėl į pagalbą režisieriui skyrė tokius žanro asus, kaip James Wan, Osgood Perkins ir net Shawn Levy. O pagrindinėse vaidmenyse netgi du Oskaro nominantai Chiweetel Ejiofor ir Renate Reinsve, kurie tikrai puošia filmą bei suteikia svorio.

Na, o pats filmas balansuoja tarp, nors ir stiprios, bet standartinės dramos bei keistos užkulisių mistikos.
Vos tik pagrindinis herojus žengia anapus, magija pradeda veikti. Nesibaigiantys koridoriai gąsdina, vilioja, baugina ir kelia smalsumą. Ir suteikia neįtikėtiną intrigą, kas gi laukia už sekančio posūkio ar už nestandartinių durų.

Tas jausmas, kurį turi jausti pagrindinis herojus, atsidūręs "už durų", puikiai persiduoda žiūrovui, ir klausimas: kas gi po velnių čia vyksta, nepalieka iki filmo pabaigos. Bet viskas, kas vyksta mūsų pasaulyje, didesnio susidomėjimo nekelia, nors ir matosi jaunojo režisieriaus pastangos.

Ir iš tikrųjų atrodo, kad tokio tipo "didžiulio klaustuko" formatas labiau tiktų serialui. Gautųsi kažkas panašaus į Severance ar From. Potencialas beribis, kaip Backrooms patalpos, juolab, kad klausimai lieka, o pabaiga palieka peno teorijoms.

Deja, pratęsimo, kuris net nepaskelbtas, reikės palaukti kurį laiką.
Na, o kol kas galima pasidžiaugti dėl dvidešimtmečio Kane Parsons sėkmės.

8/10

Kino Klubas visiems mylintems kiną

20/05/2026

Trumpas Kino kvizas Guy Ritchie garbei

https://ahaslides.com/CNVI0

18/05/2026

Režisierius Guy Ritchie kultinio kūrėjo statusą įgijo amžių sandūroje, vieną po kito pristatydamas du filmus – „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“ ir „Snatch“. Iki šiol šie du filmai laikomi režisieriaus vizitine kortele, ir iki šiol kai kurie jo gerbėjai laukia būtent tokio žanro filmų iš šio įvairiapusiško režisieriaus ir scenaristo.

Gal ir ne veltui, nes labai panašūs pagal nuotaiką filmai „The Gentlemen“ ir „Wrath of Man“ susilaukė kur kas palankesnio sutikimo nei kiti režisieriaus eksperimentai. Į filmus „The Ministry of Ungentlemanly Warfare“ ir „Fountain of Youth“ be ašarų išvis neįmanoma žiūrėti.

Ir jei su „Fountain of Youth“ viskas aišku – tai buvo „Apple TV+“ užsakymas, skirtas užpildyti nuotykių filmų kvotą strimingo platformoje. Kokybė ten buvo antrame plane, o pirmame – garsūs vardai, pritraukiantys dėmesį.

O štai dėl „Nedžentelmeniško karo ministerijos“ net skaudu, nes atrodo, kad tema galėjo būti labai artima režisieriui. Deja, pasakyti, kad G. Ritchie nesusitvarkė, būtų per švelnu – jis visiškai sumovė tokį daug žadėjusį projektą, orientuotą į franšizę.

Ir atrodo, kad Guy Ritchie jau akivaizdžiai pakeitė kokybę į kiekybę, kai pasirodė naujas jo filmas „Pilkoji zona“. Treileris atrodė judrus ir efektingas: puikūs aktoriai, įdomi idėja, gražus vaizdas. Žodžiu, nepaisant prastėjančios G. Ritchie reputacijos, filmas kėlė susidomėjimą.

Na ir, jei trumpai – visai neblogas. Netobulas, bet ir ne šlamštas, kaip paskutiniai jo darbai. Pagal struktūrą šiek tiek primena „The Ministry of Ungentlemanly Warfare“, tik su atlikta klaidų analize.

Pavyzdžiui, Henry Cavillas jau nebesimaivo, o grįžo prie jam labiau tinkančio Jameso Bondo tipo amplua. Taip pat veiksmo scenos atrodo daug įtikinamesnės. Kiti aktoriai irgi savo vietose, o į nuostabiąją Eizą González, kuri, nors ir atlieka tą patį vaidmenį jau trečiame Guy Ritchie filme, vis tiek malonu žiūrėti.

Ties veiksmo scenomis galima apsistoti šiek tiek ilgiau, nes daugelyje veiksmo filmų jos dažniausiai siekia tik vieno tikslo – pakelti adrenalino lygį ir sukelti „wow“ efektą. Ir labai dažnai filmų kūrėjai pamiršta fiziką, realistiškumą ir net sveiką protą. Atjausti pagrindinius herojus tokiuose filmuose labai sunku, kaip paskutinėse „Fast & Furious“ dalyse arba tame pačiame „The Ministry of Ungentlemanly Warfare“, kur penki žmonės iššaudo keturiasdešimt karių ir net nesuprakaituoja.

O savo naujame filme Guy Ritchie gana nuodugniai ir įtikinamai parodo, kad uraganinis ir pašėlęs veiksmas gali būti realistiškas. Veiksmo scena filmo viduryje pagal įtampą gali pakonkuruoti net su Deniso Villeneuve'o „Sicario“ epizodais.

Deja, filme yra ir trūkumų, kurių negalima nepaminėti. Pirmiausia – nepateisinamas pagrindinių herojų ignoravimas. Tai ne gyvi personažai, o vaikščiojantys stereotipai, kurie ne bendrauja, o tiesiog persimeta gerai išmoktomis frazėmis. Labai keista tai matyti iš režisieriaus ir scenaristo, kuris padovanojo kone geriausią Brado Pitto personažą jo karjeroje.

Dar iš minusų galima paminėti labai ilgą ekspoziciją. Beveik pusę filmo pagrindiniai herojai aiškina, kaip veikia jų organizacija, kiekvieną veiksmą atkardami žodžiais. Ir kurį laiką net neaišku, ar mes žiūrime korporacinį trilerį, ar vis dėlto veiksmo filmą.

Bet kadangi filmas neilgas, o montažas tradiciškai dinamiškas, ilgai nuobodžiauti netenka. O paskutinis pusvalandis, skambant energingai muzikai, pakelia ūpą ir palieka malonų įspūdį.

Deja, dabar jau aišku, kad eilinė Guy Ritchie avantiūra neišdegė ir filmas patyrė nesėkmę pasaulio kino teatruose. Savo nuosavos franšizės, kurią, atrodo, režisierius bando sukurti dar nuo „King Arthur: Legend of the Sword“ laikų, jam taip ir nepavyksta turėti.

Kol kas atrodo, kad kažkada kultinis režisierius pats užstrigo pilkojoje zonoje tarp visų mėgstamų autorinių filmų ir didelių studijinių projektų.

7/10

Filmas vienam vakarui.