16/09/2025
Įsivaizduodami meną, kurį apibūdiname kaip žydų, neretai jį siejame su egzotiškumu, rytietiškumu ir kažkuo, kas turėtų kelti nuostabą, netikėtumą ar būti mažų mažiausiai neįprasta. Iš žydų paveldo, likusio po Holokausto, dažniausiai pažįstame metalo dirbinius: skirtingus konfesinius objektus, taip pat paveikslus ir fotografijas, kuriose užfiksuoti, regis, tolimi žydų gyvenimo atvaizdai.
Pokalbyje-diskusijoje su žurnalistu ir Plungės žydų atminties saugotoju Eugenijumi Bunka tikrai nesieksime atsakyti į neatsakomą klausimą „kas yra žydų menas?“. Bandysime sekti žydų menininko kelią, mokymasį ir kūrybinius autoritetus, medžio, kaip pagrindinės išraiškos medžiagos, pasirinkimą. Taip pat aptarsime žydo tautodailininko kūrybą sovietmečiu ir atminties apie sunaikintą savo bendruomenę kūrimą, bei tai, kaip jaučiasi menininkas, likęs vieninteliu iš visos benduomenės?
Nėra galimybės prakalbinti tiesioginio liudytojo ir pagrindinio veikėjo, tad kalbinsime Sūnų apie Jo Tėvo plungiškio tautodailininko Jakovo Bunkos (1923–2014) pasirinkimus, įkvėpimą ir patirtis, lietuvių tautodailės (ne)įtakas ir žydiškus siužetus bei charakterius, išskobtus medyje.
Įsivaizduodami meną, kurį apibūdiname kaip žydų, neretai jį siejame su egzotiškumu, rytietiškumu ir kažkuo, kas turėtų kelti nuostabą, netikėtumą ar būti maž...
