03/04/2025
Balandžio 2 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje įvyko Elenos Bunikienės poezijos knygos „Mes – tirpstančios snaigės“ sutiktuvės. Pilnoje salėje, kurią puošė poetės ir dailininkės Elenos Bunikienės tapybos darbai, įvyko jaukus šiltas trijų mūzų – poezijos, dailės ir muzikos – vakaras.
Autorė skaitė savo eiles, pakvietė klausytojus į savo kūrybos laboratoriją:
Eilėraštis ateina pats, nekviestas. Kai pradedi rašyti, net nežinai, kur tos mintys tave nuves, tiesiog kažkas vedžioja ranką. Todėl rašyti labai įdomu. Man nebūtina leistis į egzotines keliones, ieškant unikalių patirčių. Eilėraščius rašau kasdienybėje ir apie ją – tai gražūs žmonių santykiai, krentantis dribsniais sniegas ir pražydusi po langais gėlė, spindinčios mūsų mamų akys, liūdnos patirtys, dvasiniai išgyvenimai ir gyvenimo trapumas. Poetinis tekstas, jeigu jis pakankamai emociškai jautrus, taip pat aiškina pasaulį, tik kitomis formomis. Svarbu būti nuoširdžiai, ir rašyti apie tai, kas tuo metu rūpi, jaudina arba yra tiesiog gražu.
Rašant emociškai atvirą, nuoširdžią poeziją kyla pavojus nuslysti į sentimentalumą, todėl kūrybos procese labai svarbus santūrus proto vaidmuo.
Savo įžvalgomis apie poetės kūrybą pasidalino leidyklos „Homo liber“ redaktorė Teresė Gužauskienė. Ji pastebi, kad „eilėraštyje, kurio pavadinimas pasirinktas visai knygai, snaigės simboliu autorė išreiškia mirksnio ir amžinybės paradoksą“: Mes esam tirpstanti pavasarinė snaigė, / Kurią sušildę saulės spinduliai / Paverčia vandeniu, kuris gyvena amžinai.
Šiek tiek nostalgiškai vakaro nuotaikai atliepė saksofonisto Vidmanto Lukošiaus atliekami Frank Sinatra, Elvis Presley, Louis Armstrong, The Beatles, Edit Piaf, Andrea Bocelli ir kt. kūriniai.