31/10/2024
„Šiek tiek“ menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės minčių apie Stranieri Ovunque – Foreigners Everywhere atrasite 95-tame Dailės žurnale.
„Šiek tiek, nes Venecijos bienalės žiūrovai, kuratoriai, kritikai gavo pasimatuoti savąjį meninės tolerancijos koeficientą ir išvydo bienalėje daug niekada nematytų, mažai girdėtų menininkų, nefigūruojančių pagrindiniuose naratyvuose. Jei kalbėtume apie naujus jaunus dailininkus, tektų braižyti naują žemėlapį, bet ne – teko spalvinti, tikslinti savojo modernizmo žemyno žemėlapį. Kadangi dažnai eksponuojama po vieną kurinį, kartais (gal net dažniau) neįmanoma suvokti, o kokią vietą kūrinys užima menininko kūrybinėje trajektorijoje, juo labiau į kokią lentynėlę dėti autorių. Užtat į Venecijos bienalės traukinį išoko daug privačių fondų, komercinių galerijų savininkų, turinčių konjunktūros jausmą, ir išniro ryškus antrinės meno rinkos kontekstas, kur iš dalies dėmesys buvo sutelktas į marginalizuotus menininkus.
1999 m. kuratorius Haroldas Szeemannas į 48-ąją Venecijos meno bienalę „dAPERTutto Over All“ pakvietė kinų menininkus ir pradėjo šiuolaikinio kinų meno (kartu ir Azijos šalių) populiarinimą Vakaruose. Kurį laikį atrodė, kad šiuolaikinio meno ateitis priklauso kinams – jų means dažnai buvo kitaip drąstiškas, įtaigus ir egzotiškas. Paskui atsirado susidomėjimas Indija, Japonija, Pietų Korėja – antrąja Azijos šalimi po Japonijos, matančia prasmę įsijungti į šiuolaikinio meno procesus. Pastaroji, beje, Venecijos bienalėje dalyvauja nuo 1986 metų: pradžioje – išnuomotose patalpose, o 1995 m. pasistatę paviljoną, tapusiu 25-uoju nacionaliniu paviljonu. XX a. pabaigoje šiuolaikinio meno pasaulio ribos plėtėsi aprėpdamos Azijos šalis.
Kolektyvinės kuratorystės fazė baigėsi 2003 m., kai Francesco Bonami su vienuolika kuratorių parengė paskutinę tokią Venecijos bienalę, ir nuo tada atsakomybė tenka pavieniams organizatoriams. Kiekvienas naujas kuratorius, įsiliejantis į šį meno renginį, įneša kažką naujo, o dažnai kaip asmenybė ir atstovauja kažkam. Kai Venecijos šiuolaikinio meno bienalės istorija artėja prie 130 metų ir yra seniausia pasaulyje, kiekvieną kartą organizatoriams tenka įrodinėti, kad ji progresyviausia ir nepralenkiama. Pirmiausia tam pasitelkiami vis riebesni kiekybiniai kriterijai ir kažkas kiekvienoje bienalėje turi nutikti pirmą kartą. Prisiminkite, kaip visi džiūgavo, kai 2022 m. Venecijos bienalės kuratorė Cecilia Alemani atrinko 213 menininkų. Buvo ispūdinga, palyginti su 58-ąją bienale (2019), kai Londone dirbantis amerikietis Ralphas Rugoffas buvo atsirinkęs 83 dailininkus. Progresas organizatoriams akivaizdus. Lankomumas išaugo, o šie nuopelnai irgi priskiriami kuratoriui. Tai, po to, kai 59-ąją Venecijos bienalę aplankė per 800 tūkst. lankytojų, kuratorės Cecilios Alemani paklausumas gerokai išaugo ne tik Niujorke – jos gebėjimas organizuoti megaparodas tikrai buvo įvertintas...“
Pilną straipsnį skaitykite 95-ame DAILĖ/ART numeryje, kurį galite įsigyti:
https://www.artseria.lt/product-page/%C5%BEurnalas-dail%C4%97-art-nr-95
