11/04/2022
Šiandien netekome „Archiformos“ įkūrėjo architekto Leonardo Vaičio, nuoširdžiai užjaučiame jį be galo mylėjusią šeimą ir draugus.
Parašyti Leonardo vertą tekstą yra sunki, vargiai įveikiama užduotis. Nors jis puikiai žinomas, kaip architektas, tačiau tekstų kūryba buvo ne ką mažesnė jo gyvenimo dalis. Leonardo tekstai išsiskirdavo ne tik aštriomis įžvalgomis, bet ir subtiliu humoro jausmu, netikėtomis, puikiai įsikomponuojančiomis asmeninėmis istorijomis.
Leonardas buvo mano pirmasis kolega ir mokytojas, amžiui nepavaldus žmogus, sugebėjęs su manimi bendrauti kaip draugas. Tai žmogus, išmokęs mane analizuoti ne tik architektūrą, bet ir gyvenimą. Tęsiant „Archiformos“ gyvavimą, kaskart galvodavau, ar nenuvilsiu Leonardo, vis dėl to, jis šiam žurnalui atidavė 26-erius metus. Bet kaskart gavęs žurnalą, skambtelėdavo ir padrąsindavo. Ačiū, Leonardai, už pasitikėjimą, už viską. Greta
Leonardas be galo daug skaitė, ir tai jo tekstuose manifestuodavo citatų pavidalu. Šį kartą ir aš norėčiau pacituoti jo knygos „Eklektika“ įžangą:
„Kam man to reikia? Gal prisiminiau, kad „pradžioje buvo žodis ir tai vienintelis realus nemirtingumas“, tačiau tie žodžiai jau seniai pasakyti. O gal Tavęs netenkina Tavo paties architektūra ir tenka sutikti su citata iš J. Fellower „Snobai“ – „jei tu kokią nors kitą veiklą laikysi svarbesne už savo darbą, tai reiškia, kad tu neturi talento“.
Nesmagu pripažinti. Kaip čia pasiteisinti?
Esu įsitikinęs, kad joks talentas nebus išreikštas be juodo darbo, vadinamo kūryba, o jo rezultatai dažniausiai priklauso nuo sėkmės. Kažin ar aplamai egzistuoja žmonių, kurie visada atsidurdavo laiku ir vietoje? Tikriausiai, ne. Taip ir aš, kai peržvelgiu savo darbą architektūroje, tikrai negaliu pasakyti, kad visada pavykdavo būti ten kur reikia ir reikalingu laiku.“