27/08/2025
Psichologė Rūta Mazilauskaitė dalinasi savo įžvalgomis apie Elif Shafak knygą ,,Ir danguje teka upės".
Kviečiame skaityti apžvalgą:
Žemės drebėjimas įvyksta keliolikos kilometrų gylyje ar dar giliau, tačiau žemės paviršiuje kartais turime sukrečiančių, negrįžtamų pasekmių.
Tokia man ir ši knyga. O gal teisingiau būtų sakyti – tokia dar viena šios autorės knyga.
Skaitant šios autorės knygas, man būna jausmas, jog turinys tai tik paviršius, prie kurio kažkiek prisiliečiu. Bet dar daugiau lieka nepaliesta ar neatpažinta taip, kaip autorė norėjo perteikti.
Nepaisant to, kažkur giliai viduje, susidūrimas įvyksta...
_________________________
📌 Mat net vieno žmogaus maištas, pražiūrėtas ir nenubaustas, gali paskatinti tūkstančius kitų.
📌 -Gilgamešas, - tęsia belaisvis. Jis svajojo nugalėti mirtį ir iškeliavo į pasaulio kraštą, bet jam nepavyko. Jis taip ir nesuprato, kad nemirtingas tampi tik tada, kai tave prisimena po mirties...
📌 Ausys niekada nepamiršta to, ką girdėjo širdis. Tai reiškia, kad mano balsas lydės tave visą gyvenimą – net kai manęs neliks. Taip jau esti, kai ką nors myli, - net užsimerkus jų veidas stoja prieš akis, o ausyse suskamba balsas. Net praėjus daugybei metų regi ir girdi juos savo sapnuose.
📌 Kaip baugu ir keistai gera suprasti, kad jam pažįstamas pasaulis – tik vienas iš daugybės.
📌 Giliai širdyje nė vienas taip nepasitiki savimi, kaip mėgina pasirodyti kitiems.
📌 Paprastai mes atleidžiame tiems, kuriuos paliekame.
📌 Išmintis – tai kalnas, kurio viršūnė užklota sniegu. Dar nesutikau žmogaus, kuriam būtų pavykę ją apkabinti.
📌 Kartais savo kelyje mes netikėtai sutinkame nepaprastas asmenybes ir lygiai taip pat netikėtai jos dingsta iš mūsų gyvenimo, palikdamos neišdildomus pėdsakus ir amžiną apgailestavimą. Trumpas ir ryškus lyg degtuko plykstelėjimas tamsoje jų pasirodymas sušildo mūsų širdis, ir tada jų nelieka.
📌 jei per greitai bėgsi, nepastebėsi, kur galima pasislėpti.
📌 Pasak senelės, viskas aplink mus visą laiką šneka. Kaip nėra absoliučios mirties, taip nėra absoliučios tylos, nes ir tyla turi savo kalbą ir dialektą.
📌 Nes kartais net didžiausia stiprybė gali virsti pražūtinga silpnybe.
📌 Kaip keista prarasti tikėjimą tuo, kuo kadaise neabejojai. Kaip keista, visą gyvenimą nešiojus savo įsitikinimus it raktų ryšulį, staiga suprasti, kad jie neatrakins jokių durų.
📌 Nen ištiesia Zalichai pusę apelsino. Ji sako, kad žvelgdami į kitą žmogų mes matome tik dalinį vaizdą, kurį dažnai iškraipo mūsų pasąmonė. Jei kiti atrodo laimingi, lydimi sėkmės, mes nusprendžiame, kad mums kažkas negerai, nes negalime būti tokie kaip jie. Tačiau tikrovė ne visada tokia, ir niekas nėra toks paprastas.
📌 jei netapsime sau atlaidesni, mus visą gyvenimą lydės nebaigtumo jausmas.
📌 - Šis pasaulis - mokykla, o mes esame mokiniai. Ir kiekvienas iš mūsų ko nors mokosi. Tik vieni mokosi meilės ir gėrio, o kiti, deja, žiaurumo ir prievartos. 0 geriausieji yra tie, kurie, susidūrę su sunkumais ir žiaurumu, išmoksta užuojautos ir kilniaširdiškumo. Tie, kurie neprimeta savo kančių kitiems. Nes tik tai, ko išmoksi šiame gyvenime, nusineši su savim į kapą.
- Bet kodėl mūsų taip nekenčia?
- Neapykanta - tai nuodai, išpilstyti trijose taurėse. Pirmojoje - neapykanta tiems, kurių geidi, bet negali turėti. Ji kyla iš puikybės. Antrojoje - neapykanta tiems, kurių nesupranti. Ji kyla iš baimės. Trečiojoje - neapykanta tiems, kuriuos pats įskaudinai.
