29/10/2025
Ramybės tau, Makbetai, ramybės...
Scenos generolas. Juodžiausia tamsa ir skaidriausia šviesa viename asmeny. Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas. Taip mes prisiminsime teatro legendą Kostą Smoriginą.
Buvo ypatingas laikas kartu dirbti prie Arno Ališausko knygos „KOSTAS“, tad šiandien K. Smoriginą prisimename vartydami šios knygos puslapius:
„Niekur žmonės nėra taip priklausomi vienas nuo kito, kaip teatre. Tu esi visiškai priklausomas nuo partnerio: gali išsikolioti paskutiniais žodžiais, o po valandos tau su juo eiti į sceną. Yra ne kartą buvę, kad net drebi, pažiūrėti negali į tą žmogų, o po valandos scenoje meilę vaidini. Ir negali nenuoširdžiai prisipažinti meilėje, nes žiūrovas nepatikės, nepatikės D. Tamulevičiūtė, nepatikės E. Nekrošius... Būna, kad tave net purto, kaip nervina vienas ar kitas žmogus, nes yra tave įžeidęs, bet profesija tokia, kad turi susiimti. Ir nieko negali padaryti, ir niekas nei atleis, nei išklausys, ir niekam čia neįdomu tavo problemos ir asmeninės nuoskaudos. Tas „niekas neįdomu“ ir yra didžiausias artisto profesijos paradoksas. Dabar aš Daliai sakau: bl...t, kaip nenoriu dainuoti. Ne, ne, ne, Kostai! Apsirenk, va šlipsas. Žiūrovas laukia, ir niekam neįdomu, kad tu sergi, kad buvo insultas, kad rankos nelaikai. Jei gali dainuoti, jei išėjai dainuoti – dainuok. Ar vaidink.“
Asmeninio archyvo nuotraukos.