Bonus Animus

24/07/2025

Dar vienas istorinės liepos paminėjimas - 1920 m. liepą pasirašyta Lietuvos - Sovietų Rusijos taikos sutartis.
Ta proga - trumpa ištrauka iš taikos derybų liudininko Antano Vienuolio užrašų, paimta iš jo knygos ,,Iš karo korespondento užrašų".
Kaip matome, visais laikai derybose su rusais tk duok pirštą - nukąs visą ranką.

Antras oficialus posėdis buvo gegužės 7 d. ir į visus padarė blogiausio įspūdžio. Tas posėdis įtikino mus, kad rusai yra ne mažesni, bet didesni imperialistai už buvusiuosius caro laikų imperialistus. Joffe savo kalboje daugiau afišavosi, varė propagandą ir kėlė į padanges bolševikų „principus“ bei „idėjas“, negu kad reikalą kalbėjo. Tiesa, kalbėtojas jis geras, diplomatas apsukrus, bet iš akių matyt, kad jis neperkalbamas ir visuomet ras ir priekabių, ir priekaištų savo priešininkui įveikti. Jis greit atsako, bet visuomet ir labai dažnai taria ištisus žodžius: proletariat Rossiji, sovet rabočich , k. k. d... ir taip toliau. Tas, be abejojimų, padeda jam orientuotis, o į menkai teišsilavinusį žmogų daro didelio įspūdžio. Diplomatinėse sferose jį vadina „auksaburniu politiku“. Ateidami į posėdį, atsinešė jie ne tik visas kada nors apie Lietuvos sienas išleistas knygas, bet ir kelių metų lietuviškus laikraščius ir citavo visus šiek tiek apie Lietuvos sienas rašiusius autorius. Posėdis tęsėsi nuo 12 val. 8 min. iki 3 val. 45 min. Sugrįžę į viešbutį, vėl visi pasidalinome įspūdžiais ir net pasipiktinome komunistų taktika bei jų miklia iškalba.
Joffe atrodė didelis džentelmenas ir elegantas. Jis ir kalbėdamas nenustodavo rūkęs. Klausydamas ir rūkė, ir glostė savo gražią barzdą.
Vakare atnešė delegacijos nariams ir ekspertams pasus. Tuo tarpu, kai delegacijos nariams garantuojama visiška asmens neliečiamybė, ekspertams parašyta, kad negalima esą suimti tik užsienio reikalų komisarui neperspėjus. Visi ekspertai subruzdo ir pareiškė pirmininkui, kad esant tokiai neaiškiai padėčiai jie negali ramiai darbuotis ir, jei Tarybų valdžia negarantuos ir jiems neliečiamybės, tai jie prašo tuojau grąžinti atgal. Pirmininkas prižadėjo paduot protestą. Bet po to protesto Užsienio reikalų komisariatas gražiai pasiteisino, pareiškė, kad čia esąs tik redakcinis nesusipratimas, kad jie parašysią kitaip, bet per tris savaites jokių savo pasų nedavė ir visur lydėjo mus komisarai.
Trečiasai iš eilės posėdis buvo gegužės mėn. 8 dieną. Šis posėdis nedarė geresnio įspūdžio. Posėdžiaujant įėjo į salę buvusis Lietuvos ir Baltgudijos karo reikalų komisaras Rasikas ir, linktelėjęs visiems bendrai, atsisėdo prie stalo. Kadangi jis užėmė vietą rusų delegacijoje be tam tikro pareiškimo, tai mūsų delegacija į tai ir nereagavo, nors paskiau teko gailėtis.
Pirmame posėdy Joffe buvo pasakęs, kad Lietuva – viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, kuri nevedusi prieš bolševikus karo, o tik gynusi savo sienas. Trečiame posėdy vienas lietuvių delegacijos narys pabrėžė, kad Lietuva esanti ne buržuazinė respublika, o ūkininkų respublika ir nurodė į tai, kad tiek Lietuvos valdžioje, tiek delegacijos sąstate nesą nei vieno dvarininko, nei buržujo, o kad visi – ūkininkų sūnūs ir vargu atsirastų bent vienas bajorų kilmės. Tas pareiškimas į rusų delegaciją padarė didelio įspūdžio. Trečiame posėdy tolimesnis derybų darbas buvo išdalytas tam tikrom komisijom. Jų darbus jau sprendė plenumo posėdžiuose, į sienų komisiją rusų delegacija nuskyrė Rasiką. Lietuvių delegacija atsakė tylėjimu.

21/07/2025

Vasara įpusėjo ir, matyt, palanki skaitymui, jei spręsti iš ,,Vasaros su knyga" rezultatų.
https://www.lnb.lt/.../13317-vasara-su-knyga-i-skaitymo...
Malonu, kad į šią akciją tarp paaugliams skirtų knygų pateko ir mūsų išleista R. Misiūno apysaka ,,Parduota vasara". Beje, tai viena iš trilogijos apie sovietinę paauglystę knygų.
Skaitykite ir kitas - ,,Sutrumpintas meilės terapjos kursas" ir ,,10A armagedonas" - pasitaikus lietngai dienai.

17/07/2025

Dar kartą apie karštą 1919 m. liepą ir J. Petruičio aprašytą mūšį.
Bet šįkart - iš kareivio pozicijų.
Konkrečiai, Ketvirtojo pėstininkų pulko kareivio Broniaus Zarankos atsiminimų:

Mes visi su vokiečiu ėjome į kairę, Kazimieriškių kaimo pusėn. Ėjom per laukus be jokio kelio, tik takeliais. Iš karto ėjom visi krūvoj, paskui pradėjome eiti vienas paskui kitą. Galų gale priėjom prie apkasų ir vokietis liepė mums lipti į apkasus ir apkasais eiti toliau, nes bolševikai, mus pamatę, kelis sykius šovė į mus. Tais apkasais mes ėjom gana ilgai. Apkasai buvo labai vingiuoti. Ant galo vokietis liepė mums lipti laukan iš apkaso.
Išlipę iš apkasų išsipylėm grandinėn. Bolševikai mus truputį apšaudė, mes sugulę irgi atsakėm. Mūsų kulkosvaidis, pastatytas ant aukštesnės vietos, mums gulint kelis sykius sutratino per mūsų galvas ir vėl nutilo. Bolševikai daugiau nešaudė, mums gi liepė eiti pirmyn. Tuo tarpu iš dešinės pusės 5-ta kuopa smarkiau šaudėsi su priešu, o iš kairės pusės buvo matyti Kazimieriškių kaimas. Mūsų grandinė pasidalino į kelias mažesnes dalis. Mes, kokie dešimt kareivių, Kuksos vedami, kuris visada pirmas eidavo žvalgybon, atsiskyrę ėjom toliau pirmyn, nuo vieno vienkiemio iki kito. Galų gale mes išėjom atviron vieton. Priešakyj buvo kalnas, per kurį ėjo kelias į Ilūkštą. Į dešinę buvo matyti sodnas sudegęs, prie kurio buvom radę sužeistą bolševiką, ir ten dabar buvo 5-ta kuopa, į kairę buvo matyti kita mūsų partija grandinėje gulinti. Mūsų kulkosvaidis liko užpakalyje ir pirmyn jo nevežė kartu su mumis. Tuo laiku dešiniajame sparne penkta kuopa nustojo šaudyti ir po viena, po du pradėjo eiti atgal. Mes sugulėm lauke griovyj ir kalbėjomės, eiti toliau ar ne. Kalne pasirodė kareiviai, bet kokie jie buvo mūsų ar svetimi mes nežinojome. Mes pradėjom mosuoti rankomis. Jie irgi ėmė mosuoti. Mes iškėlėm ant šautuvo baltą nosinę. Jie mums mosavo, kad eitumėm pas juos. Mes nežinom, kas jie tokie. Vieni sako, kad tai penkta kuopa, kiti gi, kad penkta kuopa jau atsitraukė ir mums irgi reikia trauktis. Bet štai mes pamatėm nuo llukštos pusės ant kelio didelį debesį dulkių. Tas debesys slinko vis artyn ir pagalios užgirdom arkliu kojų bildesį. Tada mes supratom, kad tai ne mūsų raiteliai, nes pas mus tiek daug nebuvo, ir jie nuo Ilūkštos nejotų. Čia tuojaus pamatėm sustojusį ant kalno būrį raitelių. Tie raiteliai, pastovėję kiek, pasileido keliu pirmyn į mūsų šoną ar gal 5-tai kuopai vytis. Bet mes jų neleidom. Tuoj atidengėm smarkią ugnį salvėmis. Raiteliai pradėjo puldinėti į šonus ir visi metėsi atgal. Čia mes tikrai supratom, kad ir kalne ne mūsiškiai, bet bolševikai. Nors mes jų raitelius apšaudėm, bet jie dar tebestovėjo kalne.
Apšaudę raitelius, mes pasilenkę ėmėm trauktis atgal, nes mes čia buvom tik vieni likę. Nei iš dešinės, nei iš kairės nieko nebebuvo. Bolševikai, pamatę, kad mes traukiamės, puolė mus, šaukdami „ura“! Mes tada jau leidomės greičiau, po truputį atsišaudydami. Bolševikai mus apipylė kulkų lietumi ir vis šaukė „ura!“ ir „tovarišči, sdavaites“. Bet mūsų tarpe tokių durnių nebuvo, kurie norėtų pasiduoti nelaisvėn ir mes, nieko nepaisydami: nei kulkų lietaus, nei jų rėksmų, bėgom toliau, retkarčiais atsisukdami ir iššaudami vieną, kitą sykį į besivejančius. Bet, Dievui ačiū, nė vienam neteko nė viena kulka. Bebėgdami susipynėm tose velnio vielose, kurios čia buvo nuo didžiojo karo užsilikusios. Vos ne vos išlindom iš jų šokinėdami ir landžiodami per jas, o bolševikai tik pila kaip pasiutę iš užpakalio. Jiems turbūt buvo labai pikta, kad mūsų tiek mažai, bet nepasiduodam, ir nors taip arti, bet nė vienas nekrentam nuo jų kulipkų.
Iš Kazimieriškių kaimo ėmė mums šaudyti iš šono. Taip mes bėgom kokius du kilometrus ar daugiau. Prie šito viso tą dieną baisiai kepino saulė, taigi mes sušilom ir sušlapom nuo prakaito, kuris dideliais lašais nuo kaktos bėgo. Pakeliui mes pasivijom kitus kareivius, pavijom ir savo vokietį. Pagalios mes taip privargom ir sušilom, kad, nepaisydami priešo šaudymo, ėjom žingsniais. Bet, matyti, ir bolševikai buvo privargę, nes negalėjo mus pavyti ir galų gale visai nustojo vytis ir šaudyti.
Greit ir mes vos kojas vilkdami išėjom į kelią prie to vienkiemio, nuo kurio pradėjom savo žygiavimą į šitą vietą. Čia radom kuopos vadą su pirmu būriu ir vežimą su kulkosvaidžiu, kurį spėjo išnešti iš bolševikų rankų.
Susirinkę visi ištraukėm Dvieto link. Eidami Dvieto linkui užpakalyj pamatėm ant kelio kelius priešo raitelius. Bet kadangi jie buvo toli, tai vadas nedavė šaudyti. Raiteliai pastovėję nujojo atgal, mes gi atėjome į Dvieto dvarą. Pirmą būrį vadas nusiuntė už dvaro sargybon, kadangi šis būrys šią dieną nieko nebuvo veikęs. Aš gi nusiėmiau šinelį, kuris buvo suvyniotas, munduras gi ir marškiniai buvo taip šlapi, kad galima buvo gręžt. Dvaro prūde nusiprausiau ir atsiguliau pasilsėti ir išsidžiovinti. Biskį pagulėjęs aš su kareiviu Legavicku nutarėm eiti paieškoti ką nors užvalgyti. Užėjom pas vieną ordinarčiką, gavom pieno su bulvėmis. Pavalgius šeimininkas mums pasisiūlė paskaityti dėl mus vieną knygą apie ,,Antikristą“. Kokia kalba buvo parašyta, ar lietuviškai, ar rusiškai neatmenu. Jis pradėjo skaityti, mes jo klausėm, bet kadangi visą naktį buvau nemiegojęs ir buvau privargęs besiklausydamas to ,,Antikristo“, pradėjau likusius ant stalo trupinius kasinėti su savo nosimi. Aš nieko negirdėjau ką skaitė, kad ir girdėjau, tai nieko nesupratau per snaudulį. Kiek laiko čia sėdėjom, nežinau, bet kai išėjom į kiemą pažiūrėti, ką kuopa daro, tai neradom nei vieno kareivio. Visa kuopa jau buvo iškeliavusi atgal Bebrinės linkui. Mes paklausėm žmonių, ar seniai jau išėjo kuopa, ir gavom atsakymą, kad bus jau apie pusė valandos. Mes daugiau nieko nelaukę leidomės kuopos pėdomis, nes čia pasilikti ilgiau buvo jau pavojinga, galėjo ateiti bolševikai. Mes praėję kokius du kilometrus sumanėme pasivaryti sau padvadą, bet kur neužeik į vienkiemį, visur jau buvo užimtos padvados kareiviais mūsų kuopos. Ant galo po ilgo ieškojimo radom vieną vienkiemį, kur gavom, kur dar nebuvo užėję kareiviai. Mes tuoj užkutrinom šeimininką balnok mums arklį ir vežimą ir vežk iki Bebrinės. Vienas iš vyrų išėjo į mišką arklio, o kitas surinko vežimą, ištraukdamas vieną ratą iš vienos, kitą iš kitos, trečią vėl iš kažin kur, ir kol visas dalis surado ir surinko ir sutaisė ratus parėjo gerokai laiko. Mes tuo tarpu, kol jisai rinko ratus, užėjom į gryčią, radom šeimininkę bekepant bulvinius pyragaičius, užkandome pyragaičių su pienu, pailsėjom, retkarčiais išeidami laukan apsidairyti ir paraginti senį su vežimo surinkimu. Galų gale surinko vežimą, įkinkė arklį ir mes susėdę su vienu vyru išvažiavome. Privažiuojant prie Bebrinės sutikom daugybę padvadų, grįžtančių pavežus kareivius. Bet kuopos Bebrinėj neradom, ji ėjo toliau, tik radom čia pirmos kuopos užtvarą. Mes neradę kuopos dvare norėjom važioti toliau, kol pasivysim, bet vežėjas mums sako, kad jūs sakėte iki Bebrinės, o dabar toliau važiuojat. Mes išlipom laukan iš ratų ir padėkoję paleidom jį namo. Mes už dvaro pasivijom savo kuopą. Bet štai atlėkė iš štabo raitelis su įsakymu, kad mūsų kuopa liktų nakvoti Bebrinėj ir mes grįžom į dvarą. Čia mus suvedė į didelę daržinę, virtuvė gi atvežė vakarienę. Iš virtuvės nebuvom valgę jau visą parą.
Pavalgę vakarienės visi sugulėm ant šiaudų ir greit po dienos nuovargio užmigom. Aš kažin ką gero sapnavau, tik per miegą užgirdau riksmus: „bolševikai! bolševikai!“ Atidaręs akis pamačiau, kad visa kuopa bėga laukan iš daržinės. Man tuojau praėjo visas miegas ir užmiršau, ką tokio sapnavau. Greit apsijuosiau šovinynais ir, nusitvėręs šautuvą ir šinelį į rankas, išsprukau ir aš iš daržinės. Išbėgęs iš daržinės pamačiau vienus bėgant iš dvaro per laukus, kitus keliu, trečius dar po dvarą besisukaliojančius. Aš sustojęs mąstau, ką čia dabar daryti. Tuo laiku išbėgo iš gryčios, kurioje nakvojo, mūsų vadas, sustabdė bėgančius ir sugrąžino juos į dvarą. Tuojau buvo išsiųsti keliu raitieji žvalgai pažiūrėti, kas ten tokio yra. Žvalgai, išjoję iš dvaro, pamatė kelis bolševikų raitelius, bėgančius nuo dvaro tolyn. Žvalgai paleido jiems užpakalin kelius šūvius ir grįžo į dvarą. Visą kuopą daržinėje prikėlė moteriškė, kuri, pamačius bolševikus, įėjusias į sodną, kuo greičiausiai atbėgo į daržinę kareivius kelti, šie gi iš miego pašokę išlakstė beveik visi į visas puses. Pirma kuopa, kuri stovėjo čia užtvaroje, nieko nepranešus mūsų kuopai, nuėmė savo sargybas, todėl bolševikai ir įlindo taip lengvai į sodną, kuris buvo čia pat prie daržinės, kurioje mes miegojome. Bolševikai gi, užgirdę riksmus, turbūt pabijojo ir spruko atgal.
Po šio atsitikimo daugiau jau nėjom gulti, nes jau baigė kavą virti ir saulutė jau buvo patekėjus. Gavę baltos duonos ir papusryčiavę, mes iškeliavom iš Bebrinės Tamosonių kaimo link. Keli mūs, susėdę į vežimą, važiuodami nuskutom bulves ir važiuoti parvažiavom į Tamosonių kaimą. Paskui mus atvyko ir kuopa. Čia, pietus pavalgę, gavom kiekvienam būriui po daržinę, kur tuojau pasitaisėm sau šiauduose guolį ir sugulę išmiegojom iki pat vakarienės, po vakarienės gi mes vėl užmigom ir atsikėlėm tik ant ry¬tojaus.
Tai taip pasibaigė mūsų didžioji žvalgyba, kuri tęsėsi tris dienas.

16/07/2025

Karšta liepa.
Šiemet kol kas gal ir ne.
Nežinia, kiek įkaisdavo oras 1919-jų liepą Aukštaitijoje.
Bet kovos su bolševikais buvo karštos.
Ir, deja, ne visada sėkmingos, kaip liudija pulkininko J. Petruičio atsiminimai.
Ir todėl pergalė dar didesnė.

NEPAVYKĘS ANTPUOLIS TIES RAUTENSEE

Liepos 5 d. buvo gautas Panevėžio grupės įsakymas Nr.22, kuriuo nurodomos ir mūsų turimos bei užimtos pozicijos. Įsakoma liepos 6 ir 7 dienomis daryti žvalgybą visu frontu. Liepos 6 d. gauname įsakymą pradėti antpuolį. Priešas puola mūsų 1-ąjį pulką.
Iš šitų įsakymų paaiškėjo, kad grupės vadas nori apsupti priešą. Apie didesnio masto apsupimą tuo laiku galvoti nebuvo galima, nes buvo per mažos mūsų jėgos, ypač kavalerijos visai neturėjome.
Liepos 7 d. visas pulkas buvo susirinkęs Aleksandravėlėj. Pulko vadas pulkininkas Glovackis su pulko štabu taip pat persikėlė į Aleksandravėlę. Papietavę, pasiilsėję, susitvarkę 20-ą valandą iškeliavome. 2-asis (maj. Laurinaičio) batalionas priešaky, 3-iasis (Motiejūno-Valevičiaus) iš paskos ir paskutinis ėjo mano vedamasis 1-asis batalionas, kuriam, kaip negausingam, buvo skirta būti pulko rezervu. Apie 12 val. nakties prieš pat Balčiūniškius prasidėjo stiprus šaudymas iš šautuvų. Vėliau 2-ojo bataliono kuopa buvo išsiųsta anksčiau, kitos kuopos palaikė tą kuopą bolševikais, – na, ir prasidėjo šaudymas. Savųjų šaudymas liovėsi. Užtat smarkiai šaudyti ėmė bolševikų artilerija, kuri stovėjo ties Gaidiškiais. Bolševikai turėjo artileriją pasistatę prie pat savo ginamosios pozicijos. Prašvito. 2-asis batalionas, užėmęs senus rusų apkasus į rytus nuo Vaidmincų, smarkiai šaudosi su bolševikais. Bet 6-asis latvių komunistų pulkas neatakuojamas nebėga. 3-iasis batalionas, būdamas čia pat, už Anufriškio, daugiau kenčia nuo artilerijos sviedinių ir kulkų negu antrasis, kuris kaunasi priešaky. Mat visos kulkos, perlėkdamos per antrojo bataliono galvas, krenta stačiai į trečiąjį batalioną. Nuėjau pažiūrėti į antrąjį batalioną. Apkasuose radau majorą Laurinaitį ir pulkininką Debenješevičių. Antrasis batalionas užėmęs vienus apkasus, o bolševikai per porą šimtų žingsnių kitus. Vienų ir kitų gana patogios pozicijos. Prasidėjo šaudymo sportas. Susikirtau su Algerdu Kęstutovičiumi. Ilgai bartis teko. Mums dar besišnekant, girdim iš kairės bataliono pusės:
– Pirmyn! Valio! Valio-o-o...
Tai karininkas Zubrys su 6-ąja kuopa iššoko iš apkasų ir eina tiesiog į bolševikų apkasus. Paskui Zubrį ir kitos bataliono kuopos šoko į ataką. Bolševikai nebeatlaikė – pradėjo bėgti. Užėmėm Rautensee. Daug bolševikų pakliuvo į nelaisvę.
Tuo pat laiku 8-oji kuopa užėmė Antušę ir Paupinę, 7-oji kuopa – Paviadinką ir Advertiniškį. 9-oji kuopa su karininku Sinickiu buvo pasiųsta į Grenzen, 2-asis batalionas nužygiavo į Scharlotenhof , pasiųsdamas vieną kuopą į Alt Grünvald . Iš viso savo bataliono surinkau vieną kuopą ir išsiunčiau ją į Suvieką, kad neapsuptų mūsų bolševikai iš užnugario. Pulke nebeliko jokio rezervo.
Ilgai nelaukdami bolševikai ėmė atakuoti 7-ąją ir 8-ąją kuopas. 7-oji kuopa Paviadinkoj ir Advertinišky visas bolševikų smarkias atakas šiaip taip atmušė, bet aštuntoji nebeatlaikė ir pradėjo trauktis. O čia jokio rezervo. Sulaikyti bolševikus būtinai reikia, nes, jeigu jiems vėl pavyktų užimti Rautensee, tai antrasis batalionas liktų apsuptas. Pranešu apie katastrofišką padėtį Debenjaševičiui. Mūsų instruktorius nebežino, ką bedaryti. Visą bėdą meta Motiejūnui-Valevičiui, kad šis nebegali bolševikų sulaikyti. Matydamas, kad gali būti visai riestai, grąžinu a. a. kar. Sinickį su 9-ąja kuopa, kuri buvo pasiųsta Grenzeno link, ir liepiu pulti bolševikus 8-osios kuopos bare. Šiaip taip iki sutemstant pavyko padėtį sutvarkyti. Sutemus prisiartino ir mūsų artilerijos būrys su karininku Dočkumi, Giedraičiu ir Landsbergiu.
Naktis praėjo be ypatingų susirėmimų. Išaušus vėl prasidėjo smarkesnės kovos. Atjojo ir pulkininkas Glovackis, nors jis per visas šias kautynes nesirodė.
– Kodėl, pone vade, tik dabar atvykot? – klausiu pulko vadą.
– Juk negali vienam pulke būti du pulko vadai. Jeigu grupės štabas, manim nepasitikėdamas, atsiuntė kitą, tai tegul jis ir vadovauja, – atsakė man pulko vadas.
Tą pat vakarą, būtent liepos 9 d., buvo gautas iš grupės štabo naujas įsakymas. Tą įsakymą beskaitant, atvyko į pulko štabą žvalgas ir pranešė, kad bolševikai užėmė Gut Schoedern . Glovackis netiki. Griebia telefoną, šaukia Schoederną.
– Čto u vas charošogo slyšno?
– Vsio chorošo, tovarišč, – atsako per telefoną, – litovcy biegut, my ich prodalžajem presliedovat .
– Nu, smotrite, tolko sami ne vlopajtes , – sako Glovackis.
– Ničego, my ne uspievajem za nimi gnatsia , – atsako per telefoną.
Dabar jau aišku. Marijampolės bataliono ten nėra: pasitraukė ar pabėgo. Karininkas B., to bataliono vadas, mums jau nebe pirmą tokį pokštą iškrėtė. Marijampolės bataliono buvo labai geri karininkai ir kareiviai. Tai buvo vienas pirmutinių 2-ojo jo pulko batalionų: tai 2-ojo pulko 1-asis batalionas, kuris jau buvo pasižymėjęs kautynėse ties Jieznu. Bet išskirtas iš 2-ojo pulko, jis gavo vadą B., gana bailų ir tą patį nemokantį lietuviškai kalbėti. Tat karininkas B., kuris turėjo užimti Alt Gruenvaldą, ne tik jo neužėmė, bet dargi pasitraukė ir iš Schoederno ir niekam nieko nepranešė.
Liepos 9 vakare, pasitraukus Marijampolės batalionui, susidarė gana katastrofiška padėtis. 2-asis pulkas užėmė Rautensee ir Scharlotenhofą. Panevėžio batalionas – Ilukštą. Bolševikai išilgai geležinkelio, per Alt. Gruenwald ir Neu Gruenvald, pradėjo pulti link Schoedern ir Lassen, norėdami iš dešinės apsupti Panevėžio batalioną ir suvaryti jį į Dauguvą, o 2-ąjj pulką ėmė atakuoti iš užnugario.
Padaryti kokį nors kontrmanevrą 2-asis pulkas savo iniciatyva jokios galimybės neturėjo, nes iš fronto stipriai buvo susijęs su priešu. Ir, be to, kalniukai ties Antušu, Paupine, Powjadynka ir Adventiniškiais po kelis kartus pereidinėjo iš rankų į rankas. Jokių rezervų. Panevėžio bataliono padėtis nebuvo geresnė. Ką tada darė mūsų grupės štabas, nežinia. Jis pasitenkino davęs įsakymą ginti faktiškai užimamą barą; kaip likviduoti priešo prasiveržimą per mūsų liniją, jam lyg ir nebūtų rūpėję. Patekę į tokias sąlygas, nežinojome, nė ką manyti apie visus mūsų instruktorius, mokytojus, kaip Kleščinskį (sušaudytą už šnipinėjimą), Debejaševičių, „laimingai“ iš Lietuvos laiku pabėgusį, ir kitus.
Nieko nebeliko, kaip pasinaudoti nakties tamsa ir pasitraukti į savo senąsias pozicijas. Todėl pulk. Glovackis, nors ir su labai skaudančia širdimi, įsakė trauktis. Svarbiausia, reikėjo išvežti karo grobį, nes per tas kautynes daug ko iš bolševikų buvom įsigiję: arklių, vežimų, lauko virtuvių, kulkosvaidžių, šautuvų, šovinių ir t. t. Mes palyginti turėjom nuostolių ne per daugiausia. 6-ojoj kuopoj buvo užmuštas kareivis Kricel Hancel, 3-iojoj kulkosvaidžių kuopoj – Antanas Malinauskas, Petras Garkauskas, Andrius Sliuževičius; 5-ojoj kuopoj Vincas Baslys. Sužeistųjų buvo daug, nežinia, kiek jų mirė ligoninėje.

05/05/2025

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/pulkininko-jono-petruicio-musu-zygiai-atsiminimai-apie-1919-1920-m-kovas-pradetas-kuopos-vado-ir-baigtas-pulko-vado-poste-286-2443454

Knygą galima įsigyti mūsų shopitekoje.

Atsiminimai, pasakojantys apie 1919–1920 m. kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, kurias J. Petruitis pradėjo kaip Antrojo pėstininkų pulko kuopos vadas ir baigė būdamas pulko vadas, pirmą kartą pasirodė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tuomet jų autorius, daug padėjęs 192...

12/03/2025

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/minime-kovo-11-aja-top-8-knygos-apie-lietuva-ir-valstybinguma-286-2409860

Pasitikdami kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, interneto knygynas patogupirkti.lt kviečia prisiminti mūsų tautos istorinius vingius, įveiktus iššūkius ir praeityje užgimusias intrigas skaitomiausiose knygose apie Lietuvą.

11/02/2025

Šiuo metu spausdinamų pulk. J. Petruičio atsiminimų ,,Mūsų žygiai“ II tomas skirtas kovoms su lenkais.
Tai kovos, į kurias ir anuomet, ir dabar neretai požiūriai skiriasi. Tą suprato ir autorius, teigęs, kad ,,šiame mano atsiminimų žiupsnelyje skaitytojas nieko gero neras: vien tik mūsų pačių padarytas klaidas. Iš anksto atsiprašau asmenis, kurie paliesti, gal ir užsigaus, bet aš, rašydamas apie mūsų veikimą, anaiptol nenoriu ko nors įžeisti, tik trokštu įvertinti patį veiksmą. Juk tik tas niekad neklysta, kas nieko nedirba. Vien tik šaukti, kad viskas buvo labai gerai, būtų didelė netiesa. Kiekvieną rimtesnį darbą dirbdami, visada sutiksime ir rimtų kliūčių, ypač tokį darbą, kuriame trūksta patyrimo. Antra vertus, iš mūsų padarytų klaidų mes patys, ypač mūsų vaikai, turėsime ko pasimokyti.
Tiesa, yra sakoma: „Juokėsi puodas, kad katilas juodas.“ Bet niekas nedraudžia ir katilui pasijuokti iš puodo. Jei aš kitų darbus saviškai vertinu, tai ir kiti gali mano darbus vertinti kaip nori – bus dar daugiau naudos".
Siūlome ištrauką iš pasakojimo apie J. Petručio bataliono veiksmus Seinų katastrofos metu.
Beje, knyga leidžiama 300 egz. tiražu, tad kviečiame rezervuoti ją mūsų shopitekoje.

Kas gi darėsi tuo metu dešinėje Nemuno pusėje? Aš su savo batalionu stovėjau Ožėj, 27 kilometrus į pietus nuo Druskininkų, netoli Gardino. Maždaug iki 12 val. turėjau telefono ryšį su maj. Čapliku Kapčiamiestyje ir su divizijos štabu Seirijuose. Iš ryto pasiųsta mano žvalgyba Lipsko kryptimi jau iš Sapackinės pranešė, kad didelės lenkų jėgos, daug raitelių ir pėstininkų, žygiuoja prieš 8-ąjį pulką Kapčiamiesčio kryptimi. Apie tai tuojau paskambinau maj. Čaplikui ir divizijos štabui. Maj. Čaplikas atsakė, kad jo bare tuo tarpu dar ramu, kad tik jo dešiniajame sparne, Gibų ir Želvos rajone, lenkai pradėję pulti. Iš divizijos štabo atsiliepė divizijos adjutantas vyr. leit. Žutautas.
– Sveikas, pone majore!
– Tu, Vladai, turbūt, neišsimiegojai, kad nebeatmeni mano laipsnio. Aš ne majoras, o kapitonas.
– Ne, tamsta ne kapitonas, bet majoras. Todėl divizijos vadas, kap. Giedraitis ir aš sveikiname tamstą. Turime kariuomenės įsakymą.
– Labai ačiū už pasveikinimą, bet pranešk, Vladai, divizijos vadui, kad šiandien gali lenkai pradėti mus sveikinti. Mano žvalgyba iš Sapackinės pranešė, kad žymios lenkų jėgos, kavalerija ir pėstininkai, Kolietų kryptimi žygiuoja. Be to, ir maj. Čaplikas man sakė, kad kažin kas negero darosi Gibų ir Želvos rajone.
– Apie Gibus ir Želvą jau divizijos vadas žino. Ten lenkai prasiveržė pro mūsų užtvaras. Bet nieko baisaus, kap. Škirpa su 5-uoju pulku tuojau juos ten likviduos. O tamstai divizijos vadas įsakė laikyti Ožės tiltą ir akylai stebėti bolševikus. Jei jie trauktųsi iš Gardino, tuojau užimti Gardiną ir abu miesto tiltus per Nemuną.
– Žinai ką, Vladai, pranešk divizijos vadui, kad didesnį norą turėčiau užimti Druskininkų tiltą, bet ne Gardiną. Vis dėlto nesnauskite. Man rodos, kad lenkai šiandien jau nebe paprastą žvalgybą daro. Sudiev.
12 val. iš Sapackinės mano žvalgyba, kurią dar sustiprinau pasiuntęs ten leit. Olšauską, pranešė, kad 8-ojo pulko bare, ties Kolietais, girdėti smarkus šaudymas. Paskambinau maj. Čaplikui ir jis atsakė, kad jo bare lenkai smarkiai puola.
Apie 15 val. nebegalėjau iškviesti nei maj. Čapliko, nei divizijos štabo. Matyt, kur nors linija nutrūko. Mano linija lauko kabeliu ėjo iki Druskininkų, o nuo Druskininkų naudojausi valstybiniais telefono laidais. Galėjo kas nors nutraukti kabelį iki Druskininkų. Pasiunčiau raitus telefonistus patikrinti kabelį. Nuo Ožės iki Druskininkų telefonistai rado keliose vietose nukirptus laidus. Matyti, tai buvo partizanų darbas. Bet ir toliau nuo Druskininkų nebebuvo galima iškviesti nei divizijos štabo, nei maj. Čapliko. Tapo nejaukiai tylu. Mano žvalgyba Sapackinėj taip pat nieko nebegirdi ir nebepastebi.
Jau visiškai temstant atvyko pas mane 8-ojo pulko 7-osios kuopos, kuri Kadyšiuj stovėjo, leitenantas su kuopos vado rašteliu: „Su mūsų pulku ryšių nebeturiu. Kapčiamiestį lenkai užėmė. Ką daryti?“ 8-ojo pulko leitenantui įsakiau perduoti savo kuopos vadui, kad tučtuojau Nemuno pakrantėmis vyktų į Druskininkus ir užimtų Druskininkų tiltą. Jei matytų, kad negali išlaikyti tilto, sudeginti jį.
Ką mes dabar turime daryti? Ryšio neturime. Nežinome, kas kur darosi. Tik aišku, kad jau nebegerai. Pirmiausias uždavinys buvo kaip nors ir su kuo nors susisiekti, išaiškinti aplinkybes. Būtų galima bent ką nors veikti. Nuo Ožės iki geležinkelio linijos Gardinas–Olšauskas–Vilnius tiesiai per mišką apie dešimt kilometrų. Prisijungus prie geležinkelio telefono laidų, gal pavyktų iškviesti Marcinkonis, Varėną ar Vilnių. Paėmiau vieną telefonistą, aparatą ir kitus reikalingus įrankius ir raitas nujojau prie geležinkelio linijos. Kap. Noreiką palikau savo vietoj. Jojome takais tiesiai per mišką. Siautė baisiausia audra su perkūnija, lietus pylė kaip iš kibiro.
Po valandos ar daugiau prijojome geležinkelį. Telefono aparatą įžeminom, atsiguliau prie aparato klausyti, o telefonistas įlipo į stulpą sujungti. Sujungia su viena pora laidų – nieko negirdėti, su kita – irgi nieko; iš trečios poros laidų pasigirdo „Grodno, Molodečno“ ir net „Moskva“. Kai dar su viena pora laidų sujungė, dusliai pasigirdo, matyti, dėl indukcijos „Vilnius, Kaunas“. Tada paėmėm gretimą laidų porą – ir atsiliepė Poriečės stotis.
– Kas kalba? – klausiu.
– Majoras Rėklaitis, 7-ojo pulko vado padėjėjas, – atsakė.
– Aš majoras Petruitis.
Tik spėjau ištarti savo pavardę – ir nebežinau, kas su manimi pasidarė. Nežinau, kiek laiko išgulėjau be sąmonės, tik telefonistas ir maj. Rėklaitis vėliau pasakė, kad gana ilgai gulėjau. Bjaurus jausmas apėmė tada, kai sugrįžo sąmonė ir pradėjau suprasti, kas įvyko, bet negalėjau nei liežuvio, nei akių, nei rankų, nei kojų pajudinti. Kažin koks mėšlungis visą mane sutraukė. Išsigandęs telefonistas apie mane triūsia, bet nežino, ką reikia daryti. Pagaliau atsigavau. Pasirodė, mane perkūnas buvo pritrenkęs. Lietus nė kiek nesumažėjo, o tamsu, kad per porą žingsnių nieko nematyti, tik žaibai nuolat apšviečia mišką. Nenoriu, kad antrą sykį trenktų, bet nieko nepadarysi, – vėl imu telefono triūbelę.
– Alio, pone majore, – negreit, bet vėl atsiliepė maj. Rėklaitis.
– Kas buvo, kodėl nustojai kalbėti? – klausia Rėklaitis.
– Nieko baisaus. Gavau per ausį.
Išpasakojau majorui visas žinias, kiek jų turėjau, kas darosi anapus Nemuno. Majoras, Rėklaitis man atsakė:
– Tai nieko nereiškia. Aš atvykau čia su visu 7-uoju pulku. Tamsta su savo batalionu taip pat pereini mano žinion. Dabar aš siunčiu kap. Vitkauską su 3-iuoju batalionu į Ožę pakeisti jūsų batalioną. Rytmetį jis bus pas jus. Kai pasikeisite, su savo batalionu vykite tuojau į Druskininkus ir neleiskite lenkams pereiti Nemuno. Ryt aš su savo ešelonu važiuoju į Gardiną. Mums įsakyta paimti Gardiną.
Trumpai ir aiškiai. Turime paimti Gardiną – ir tiek. Pasirodo, kad pats kariuomenės vadas įsakė 7-ojo pulko vadui pulk. leit. Adamkavičiui su pulku ir viena baterija, kuriai vadovavo kap. Griganavičius, užimti Gardiną. Todėl pulk. Adamkavičius ir pasiuntė iš Vilniaus savo pad. maj. Rėklaitį su pulku užimti Gardiną. O pats pulko vadas su pulko štabu kažin kodėl pasiliko Varėnoj, 60 kilometrų nuo Pariečės ir apie 90 km nuo Gardino. Atrodo, kad pulko štabas, Vilniuje pasilikęs, dar patogiau būtų galėjęs „vadovauti“ pulkui! Pulkas dviem traukiniais atvyko į Pariečės stotį ir vieną batalioną su kap. Vitkausku siunčia į Ožę pakeisti 2-ojo pulko bataliono, kuris turi vykti į Druskininkus ginti tiltą, kad lenkai nepereitų jo ir neužeitų į užnugarį. O lenkai galbūt jau yra užėmę Druskininkus. Dabar jau naktis, o vakar vakare jie jau buvo Kapčiamiestį užėmę. O nuo Kapčiamiesčio iki Druskininkų tik 20 kilometrų. Gerai dar, kad aš 8-ojo pulko 7-ąją kuopą išsiun¬čiau į Druskininkus – gal kiek sutrukdys lenkus. Nebekalbant jau apie keistą įsakymą Gardiną paimti, paties maj. Rėklaičio įsakyme buvo taip pat nesuprantamas dalykas.
– Pone majore, – sakau Rėklaičiui, – jei jūs savo trečiąjį batalioną ir arčiausiu keliu per Verchpolę, labai prastu keliu, per miškus ir balas, siųsite į Ožę pakeisti mane, jis turės padaryti 20 kilometrų; taigi praeis mažiausiai penkios valandos, kol jis pas mane ateis. Kol pasikeisime – išeis pora valandų, tai jau bus 7 valandos. O dar kol batalionas išsikraus iš vagonų, susitvarkys, taip pat praeis pora valandų. Tai bus jau devynios valandos. Iš Ožės iki Druskininkų 30 kilometrų. Kol aš nužygiuosiu iki Druskininkų, praeis mažiausiai septynios valandos. Taip Druskininkus galėsiu pasiekti ne anksčiau kaip po 16 valandų. Todėl bijau, kad lenkai nebeįsileis manęs į Druskininkus. Ar ne geriau būtų, kad jūs paliktumėte mane Ožėje nekeisdami, o savo trečiąjį batalioną pasiųstumėte tiesiai į Druskininkus. Geru plentu 20 kilometrų jūsų batalionas netruks nužygiuoti į Druskininkus. Ir ten jau ras 8-ojo pulko vieną kuopą.
Tačiau maj. Rėklaitis ne tas žmogus, kuris keičia savo įsakymus. Jis griežtas ir nemėgsta daug kalbėti. Jis man ir atsakė:
– Tamsta esi mano žinioj ir vykdai mano įsakymus.
O gal maj. Rėklaitis dar ir kitaip galvojo. Gal norėjo, kad vienam tik septintajam pulkui tektų Gardino užėmimo garbė, todėl ir įsakė man žygiuoti į Druskininkus. Kitokiomis aplinkybėmis gal būtų galima taip daryti, tik ne dabar.
Na, tiek to, Dievo valia. Tačiau ir čia katastrofa nebeišvengiama, jei tas žmogus mano imti Gardiną. Žinoma, Gardino jis nepamatys kaip savo ausų. O aš nusikeikęs nujojau atgal į savo batalioną laukti kap. Vitkausko.
Rugsėjo 23 d. lietus perstojo lijęs. Dangus išsiblaivė, pragiedrėjo. Laukiu kap. Vitkausko. Jau ir 10 valanda, o jo vis dar nėra. Nebežinau, ką ir bedaryti. Palieku 9-ąją kuopą su leit. Andriūnu saugoti tiltą, kol ateis kap. Vitkauskas, o pats su kitomis kuopomis skubiai vykstu į Druskininkus.
Prie Druskininkų prisiartinom apie 15 val. Dar mums neišėjus iš miško ir neįėjus į Druskininkus, išgirdom smarkų artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų šaudymą prie tilto. Aišku, 8-ojo pulko kuopa kaunasi su lenkais. Kap. Noreiką tuojau pasiunčiau su 8-ąja kuopa padėti ginti tiltą, o pats su kita bataliono dalim mečiausi į miestelį. Bet viso miestelio nebespėjau užimti. Ties sanatorija iš Ratnyčios pusės jau buvo lenkų raiteliai įsibrovę. Matyti, jie anksčiau buvo persikėlę per Nemuną kur nors ties Nerava. Noreika taip pat nebespėjo užimti tilto. Raitelius dar pavyko išvyti iš miestelio. Bet tuojau nuo tilto pradėjo grūstis ir lenkų pėstininkai. Prasidėjo atakos, durtuvų kautynės, triukšmas, klyksmas... Pačiam miestely visi susimaišėm – lenkai ir mes, vieni kitus ėmėm nelaisvėn. Chaosas. Lenkų daug, o mūsų saujelė. Telefonistai mane sujungė su Parieče. Tik norėjau pradėti kalbėti, žiūriu, lenkai jau plėšia mano aparatą. Ir mane būtų pačiupę, bet iš kažkur kaip žaibas prijojo prie manęs ant mano arklio mano ordonansas Stepulaitis:
– Pone vade, ant arklio!
Nė nepajutau, kaip jis mane užmetė ant arklio. Arklys, matyti, supratęs pavojų, kaip pasiutęs dūmė iš miestelio. Kažin ką, nebepastebėjau, ar lenką, ar savąjį bebėgdamas dar parvertė ant žemės. Išjojęs iš miestelio miške prie plento radau Noreiką, renkantį bėgančius kareivius. Čia geroka mūsų grupė susirinko: karininkai visi atsirado, svarbiausia, visi kulkosvaidžiai buvo. Kareivių dar daug trūko, nes vieni dar iš miško neišlindo, o kiti nelaisvėn pateko, tarp jų ir mano sužeistas brolis Stasys. Jau ir saulė nusileido. Lenkai toliau vyti mūsų per mišką nedrįso. Mes užėmėm poziciją prie plento kairiajame Ratnyčėlės upelio krante, apie pusę kilometro nuo Druskininkų, ir pradėjom iš kulkosvaidžių šaudyti į Druskininkus. Mūsų šaudymo tikslas buvo – ne baidyti lenkus, bet parodyti leit. Andriūnui, kuris dar turėjo ateiti su kuopa, kur mes esame, kad jis nepatektų lenkams į rankas. Lenkai taip pat pradėjo į mus šaudyti. Jie ir savo artileriją paleido į darbą, ji šaudė iš anapus Nemuno. Tačiau jie mūsų neatakavo. Jie ir nebegalėjo toliau pulti, nes visiškai pradėjo temti. Jau buvo visiškai sutemę, kai išgirdome smarkų šaudymą pačiuose Druskininkuose. Tai leit. Andriūnas su 9-ąja kuopa puolė lenkus. Po pusvalandžio viskas nurimo, jokio šaudymo nebesigirdėjo. Kelis kartus siuntėm per mišką žvalgus, kad surastų devintąją kuopą, bet veltui – niekur jos neradom. Niekaip negalėjom suprasti, kur ji pražuvo. Jei būtų nelaisvėn patekusi, tai vis tik kas nors būtų likęs, visi iki paskutinio žmogaus negalėjo pakliūti į nelaisvę. Kad tikrai ji buvo atėjusi – paaiškėjo. Mūsų žvalgai rado užmuštą Andriūno kumelaitę. Be to, radom ir vieną nušautą mūsų kulkosvaidininką, Siridį Juozą, kuris buvo 9-ojoje kuopoje. Tik kitą dieną paaiškėjo, kad Andriūnas, manydamas rasti mus Druskininkuose, buvo visiškai arti prijojęs prie lenkų. Jam bejojant jo kumelaitę lenkai ir nušovė. Negalėdamas įeiti į Druskininkus ir nežinodamas, kur mes esame, grįžo į Pervalką, iš Pervalko pasuko į Azierkus, norėdamas patekti į Pariečę, bet ties Azierkais buvo lenkų raitelių sutiktas ir, kiek susikovęs, grįžo atgal į Ožę pas Vitkauską.
O mes, nesurasdami 9-osios kuopos, palikę Druskininkus, nužygiavom į Pariečę. Pariečės stotyje radau maj. Rėklaitį, kuriam ir pranešiau, kas įvyko. Maj. Rėklaitis iš manęs tik pasijuokė:
– Jūs per daug išsigandote. Nieko čia taip baisaus nėra. Rytoj Gardiną imsime.
– Pone majore, nemanykite, kad mes tokie baikštūs. Mums kautynės – nebe naujiena. Jūsų pulkui kautynės bus dar naujiena. Gardino, aš jums, pone majore, garantuoju, neimsime. Aš tik patarčiau ponui majorui greičiau atšaukti iš Ožės jūsų batalioną ir greičiau trauktis iš Pariečės, nes paskui gali būti per vėlu.
– Nieko panašaus. Tamsta, matyti, panikai pasidavei. Dabar tamsta esi mano žinioje ir vykdysi mano įsakymus.
– Klausau, pone majore. Tik prašau mano užimtą poziciją ant plento už Pariečės kaimo bent sustiprinti, nes mano žmonės labai pavargę.
Tada maj. Rėklaitis pasišaukė 1-ojo bataliono vadą kap. Gaižauską ir įsakė jam užimti poziciją nuo Černuchos vienkiemio iki Sapurjos.
Man patinka narsus karininkas, kaip maj. Rėklaitis, tik gaila, kad jis nenorėjo įvertinti aplinkybių. Mums su Noreika visiškai buvo aišku, kas bus rytoj. Man patiko pasilikti maj. Rėklaičio žinioj ir nebebūti atsakingam už būsimus įvykius. Bet vis dėlto sumaniau išgelbėti bent savo bataliono turtą. Įsakiau leit. Šovai paimti visą gurguolę ir, kol dar lenkai neatkirto kelio, skubiai važiuoti į Marcinkonis, o iš Marcinkonių vykti per Merkinę ieškoti savo pulko. Prie savęs palikau tik kulkosvaidžių vežimus su šoviniais ir jojamus arklius.