https://bonusanimus.shopiteka.lt/

Bonus Animus, M. K. Čiurlionio Gatvė 1-30, Vilnius (2025)

04/12/2025

Davę žodį vienai pusei – duodame ir kitai.
Išleidę Kazio Griniaus atsiminimus apie 1926-jų perversmą – atidavėme į spaustuvę ir Mykolo Krupavičiaus liudijimus.
Anot jo, ,,krikščionys demokratai susėdo į vieną suolą su tautininkais tik po perversmo, ir tik tam, kad Lietuvą išgelbėtų nuo gresiančių rimtų pavojų. Ir tik nuo to momento, kai krikščionys demokratai sutiko eiti į koalicinę su tautininkais vyriausybę, jie prisiėmė ant savęs atsakomybę už savo darbus. Istorija pasakys savo galutinį žodį, bet mes tikime, kad mūsų pasirinktoji taktika buvo teisinga ir Lietuvai naudinga.“
Knygos tiražas nedidelis, tad kviečiame rezervuoti ją ,,Bonus animus“ shopitekoje.
Ir dar pirmai pažinčiai su knyga – ištrauka labai aktualia mūsų dienoms tema: M. Krupavičiaus pamąstymai apie biudžeto dilemą politiko gyvenime. O šiuo atveju – biudžetą, prisidėjusį prie krikščionių demokratų pralaimėjimo 1926 m. rinkimuose:

Lietuva labai buvo reikalinga statybinės medžiagos. Didelis trobesių nuošimtis buvo karo sunaikintas. Ilgą karo metą nieks trobesių netaisė. Laisvei atgavus, visi šoko bent lopytis, taisytis, žemės reforma sukūrė apie 40 000 naujų ūkių ir ūkelių, kurie reikalingi buvo naujų trobesių. Lietuva kurui naudodavo beveik išimtinai malkas ir kai kurios sritys durpes. Apie anglis nė svajot negalėjome, nes nebuvo pinigų, reikalingų importui, reikalaujamam kiekiui. Vokiečių Lietuvos miškai buvo labai išterioti, ypač prie geresnių kelių. Mažiau buvo paliesti masyvai prie nepatogaus susisiekimo, kaip pav. panemunėse Leipalingio srity. Bet tų miškų ir mes negalėjome naudoti, nes vienas kelias jam gabentis buvo Nemunas. Tačiau juo plukdyti lenkai neleido. Tuose miškuose net išvartų negalėjom sunaudoti. Ne tik nieks nepirko, bet ir dovanai neėmė. Mažiausia miškingos apskritys buvo Vilkaviškio ir Rokiškio. Vilkaviškiečiai nuo seno naudojo durpes, tad jiems kuro klausimo nebuvo. Rokiškiečiai gi durpių nežinojo. Ir kai jiems buvo pasiūlyta gamintis kurui durpes, jie laikė tai pajuokimu – kaip žeme kūrensi krosnis. Reikėjo žemės ūkio ministerijai pradėti pačiai durpių gamybą ir įpareigoti valstybės ir savivaldybės įstaigas iš tų gamyklų pagamintų durpių pirktis sau kurą. Ir tik tada, kai savo akimis pamatė, kad siūlytoji durpė ne juokais buvo pasiūlyta ir kai kuriais atvejais ji geresnė negu malka, pradėjo patys jas gamintis. Nualintoj Lietuvoj valstybės iždo pajamos buvo liesos. O išlaidų turėjo būti galybės. Deficitų valstybė vengė. Vis stengėsi biudžetą subalansuoti. Karo nuostolių iš vokiečių negavo. Pagal sutartį su rusais, turėjom gauti ir miškų nemažą plotą ir pinigų. Bet gavome tik aukso fondo dalį, ir tai ne tokią, kokia mums priklausė. Visų vyriausybių buvo tendencija didinti pajamas iš tų savų šaltinių, kurie buvo lengviausia prieinami. Prie jų priklausė miškai. Reikalinga tad buvo jų dalį ir eksportuoti. Sąmatos sustatymo metas man buvo visada sunkmetis. Aš kietai laikiausi neišeiti iš meti¬nės kirtimo normos. Juk anuo metu kai kuriose vietose teko kirsti egles 60 metų amžiaus. Kiti kolegos ministeriai verste verte kirtimo norma didinti ir suprantama – bus mažesnės pajamos, mažiau ministerijos gaus saviems reikalams. O kiekviena ministerija tų išlaidų turėjo daug, ir švietimas, ir susisiekimas, o daugiausia ėmė krašto apsaugos ministerija. Beveik visada sąmatos pajamų už miškų pozicijoj stovėjo, kiek atsimenu, 18 milijonų litų suma. Lietuva išgyveno miško badą, ne bet kokį, bet didelį. Žmonių reikalavimai buvo pagrįsti ir jų nepatenkinimas buvo pateisinamas. Žinojau, kad už tai buvau keikiamas. Ir krikščionių demokratų suvažiavimuose už tai gaudavau gerokos pylos. Man grasino, kad aš tokia miškų politika vedu prie rinkimų pralaimėjimo. Kairioji opozicija, tuomi pasinaudodama, žadėjo miško badą pašalinti ir visų norus patenkinti. Prieš mano akis stojo dilema – ar žmonių teisingus reikalavimus patenkinti ir greitu laiku visai nustoti miškų, ar kietai laikytis kirtimo normos ir prarasti žmonių palankumo ir privesti savo partiją prie pralaimėjimo. Pasirinkau antrąją, o partiją sudėjau ant valstybės aukuro. Tad prie pralaimėjimo prisidėjau aš pats, kaip žemes ūkio ministeris, kurio žinioje buvo ir miškai. Aš labai džiaugiuosi, kad ir krikščionių demokratų C. Komitetas palaike mano miškų ,,politiką“.

22/11/2025

Prisimenant 1920-kų lapkričio kovas prie Giedraičių – pulk. J. Petruitis apie du žuvusius leitenantus:

Negalime pamiršti ir leit. MAČIUKO pasiaukojimo. Lapkričio m. 17 d., pulkui besitraukiant iš Giedraičių, leit. Mačiuką, labai sunkiai sužeistą, kareiviai nešė. Čia pat lenkai juos vijosi, smarkiai šaudydami. Leit. Mačiukas, pamatęs, kad dėl jo kareiviai vienas po kito krinta negyvi, įsakė likusiems kareiviams jį palikti kautynių lauke ir patiems kaip nors išsigelbėti. Pora kareivių, kurie nešė leit. Mačiuką, nenorėjo palikti savo naštos, bet kai ir iš jų vienas buvo sužeistas, turėjo pamesti jį. Leit. Mačiuką paėmė lenkai ir nuvežė į Vilnių. Vilniaus ligoninėj jis mirė. Tai buvo labai malonus vyras, nors ir jaunas, paskutinės to laiko laidos karininkas, bet jau buvo gerai pasižymėjęs Radviliškio kautynėse su bermontininkais ir Giedraičių kautynėse parodė savo narsumą kaip geras kulkosvaidininkas.

Leit. Kazys MATULAITIS, taip pat jaunas karininkas, labai energingas ir narsus vyras. Lapkričio 21 d. ties Seirūnų palivarku atakos metu priešo kulka jam vidurius pervėrė. Labai daug jis iškentėjo. Leit. Matulaitis po sužeidimo dar visą parą išgulėjo Kraspolės dvaro rūmuose ant grindų, nes neturėjom jokių priemonių ir laiko nugabenti jį į Ukmergę. Tiesa, dar jam, vargšui, teko keletą valandų gulėti kautynių lauke, nes po nevykusios atakos tą vietą, kur buvo sužeistas leit. Matulaitis, lenkai buvo užėmę. Leit. Matulaitis, pamatęs praeinantį lenkų karininką, paklausė jį: „Ką su manim darysite?“ Bet karininkas nieko neatsakė. Tada Matulaitis paprašė lenkų kareivį, kad jį nuvilktų į saugesnę vietą, nes mūsų puolančioji mokomoji kuopa, kurią vedė leit. Telksnys, smarkiai šaudė. Lenkų kareivis paklausė ir nuvilko leit. Matulaitį į saugesnę vietą. Netrukus mūsų mokomoji kuopa atakavo lenkus ir atsiėmė savo sužeistuosius ir nemažai lenkų.
Savo sužeistuosius tik kitą dieną, kautynėms pasibaigus, tegalėjome išsiųsti į Ukmergę. Leit. Matulaitį iš pagalių ir antklodžių padarytais neštuvais reikėjo nešte nešti, nes vežamas tuojau būtų miręs. Bet ir tuo būdu nepavyko jo nunešti iki Ukmergės. Jis mirė Liduokių dvare. Nors gydytojas Jurgelionis labai griežtai buvo uždraudęs jį nešantiems kareiviams duoti ko nors gerti, kareiviai vis dėlto neatlaikė neišklausę jo maldavimo ir davė jam truputį pieno. Leit. Matulaitis, šiek tiek nuraminęs savo troškulį, tuojau pat mirė.
Gražūs buvo paskutiniai leit. Matulaičio žodžiai, kai aš išlydėdamas pabučiavau jo pamėlynavusias, jau beveik stingstančias lūpas:
– Pone vade, aš žinau, kad tuojau mirsiu, bet man būtų labai lengva mirti, jei žinočiau, kad jūs užimsite Vilnių...
– Būk ramus, Kazeli, būtinai užimsime...
Ką gi kitą jam galėjau pasakyti?

P.S. Pulkininko J. Petručio atsiminimus ,,Mūsų žygiai“ dar galima įsigyti ,,Bonus animus“ shopitekoje.

20/10/2025

Sako, istorija - geriausias mokytojas.
Trumpa pamoka matant dabartinės koalicijos vargus: K. Griniaus atsiminimai apie valdančiosios koalicijos formavimą 1926-siais...

1926 metų rinkimų rezultatai buvo labai margi. Nei viena politinė partija šiuose rinkimuose daugumos negavo. Faktinieji rinkimų laimėtojai buvo valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, kurių ir vienų, ir antrų pozicijos Seime sustiprėjo. Faktinuoju rinkimų pralaimėtoju buvo krikščionių demokratų blokas, kuris ankstesniuose rinkimuose pats vienas laimėdavo daugumą, o 1926 metų rinkimuose tegavo tik 30 atstovų ir surinko tik 35 procentus visų paduotų balsų. Krikščionių demokratų blokas ir po šių rinkimų liko stipri jėga seime, tačiau vyraująs jo vaidmuo jau buvo prarastas.
Aišku, tokie rinkimų rezultatai nedžiugino nei dešiniųjų, nei kairiųjų. Atsimenu, tuojau po rinkimų žydų atstovas advokatas Ozeris Finkelšteinas mane paklausė:
– Viskas tai viskas, pone daktare, bet pasakyk, kur šiuose skaičiuose yra valdžia?
Ne tik bet kuri politinė partija seime nesudarė daugumos, bet ir atskiros partijų grupės buvo toli nuo vadovaujamo vaidmens. Buvo aišku, kad valdžia tegali būti tiktai koalicinė, ir tai tik koalicijoje su krikščionių demokratų bloku, žinojau, kad dėl aiškių psichologinių priežasčių koalicija su krikščionių demokratų bloku negalima, advokatui O. Finkelšteinui atsakiau:
– Krikščionių demokratų blokas su valstiečiais liaudininkais arba socialdemokratais duos tvirtą valdžią.
Adv. O. Finkelšteinas pagalvojo valandėlę ir sako:
– Taip, aritmetika teisinga, bet krikščionys demokratai neis į jokias koalicijas nei su valstiečiais liaudininkais, nei su socialdemokratais.
Adv. O. Finkelšteinas neklydo. Po šitų rinkimų krikščionys demokratai buvo taip sumišę, nustebę, įtūžę ir nusivylę, kad visos kalbos apie koalicinę valdžią su jais buvo nesėkmingos. Valstiečių liaudininkų vardu krikščionims demokratams pasiūlymus padarė adv. M. Sleževičius. Krikščionys demokratai kategoriškai atsisakė likti pozicijoje ir perėjo į opoziciją. Neliko nieko kito, kaip valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams sudaryti valdžią. Bet šitų dviejų politinių partijų bendras atstovų skaičius seime taip pat nesudarė daugumos. Jos buvo priverstos pasitelkti pagalbon mažumų atstovus. Tačiau viena bėda paprastai būna maža bėda. Mažumos jau buvo pajutusios savo svorį ir tuoj susiblokavo. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijos gerai žinojo, jog mažumos už savo paramą reikalaus kompensacijų. Taip pat ir vieni, ir kiti žinojo, kad gali būti atvejų, kada Vyriausybė negalės patenkinti mažumų reikalavimų, o tai jau pavojus, jog šitokia kombinacija ir nepatikima, ir nerimta, ir netvirta. Deja, kitokio pasirinkimo nebuvo, kombinacija su mažumomis buvo neišvengiama.
Respublikos prezidentu seimas išrinko mane, vyriausybę sudaryti pavedžiau valstiečių liaudininkų partijos lyderiui adv. M. Sleževičiui. Vyriausybę sudarant, buvo stengiamasi dėti galimai tvirtesnius pagrindus, bent tokius, koki esamose sąlygose buvo galimi. Tautininkai tuojau po rinkimų pakrypo aiškion opozicijon, tinkamon jų politiniams tikslams realizuoti. Besistengiant surasti galimybių bent dalinai sumažinti mažumų reikšmę seime, buvo nutarta daryti žygių vyriausybėn įtraukti ir tautininkų atstovą. Konkrečiai šnekant, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijos, gerai išdiskutavusios kažkieno pasiūlymą, nutarė valstybės kontrolės postą atiduoti tautininkų vadui Antanui Smetonai. Atsimenu, socialdemokratų frakcijos atstovas Kipras Bielinis susižavėjo šituo projektu. Jo nuomone, net ir tuo atveju, jei tautininkai įeis vyriausybėn, anksčiau ar vėliau jie bus opozicijoje, ir tikrai būsią gražu, jei opozicija tiesioginiai kontroliuosianti vyriausybę. Bet A. Smetona nuo šio pasiūlymo atsisakė. Jis pareiškė sutinkąs priimti pasiūlymą, tačiau tik tokia sąlyga, jei užsienio reikalų ministerija būsianti atiduota A. Voldemarui. Mano frakcijai šitas A. Smetonos reikalavimas atrodė keistas ir nelogiškas.
Mes nieko neturėjome prieš, jei ir užsienio reikalų ministerija bus atiduota tautininkams, tik atrodė labai nerimta stipriau paremti šį reikalavimą dėl jam labai nepalankios disproporcijos, kada frakcija, teturinti seime tiktai tris atstovus, reikalauja dviejų vietų vyriausybėje. Socialdemokratai griežtai atmetė šį tautininkų reikalavimą, ir taip pastangos turėti tautininkus savo pusėje nuėjo niekais. Šituo reikalu aš pats asmeniškai bandžiau paveikti A. Smetoną, kurio tačiau argumentai mane įtikino, jog reikalas iš tikrųjų nėra toks paprastas. A. Smetona man pareiškė, kad prisibijąs, jog A. Voldemaras, negavęs užsienio reikalų ministerijos, sukelsiąs tautininkų sąjungą prieš jį, o tokiu atveju valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams iš jo dalyvavimo valdžioje nebūsią jokios naudos.

09/10/2025

1920-jų spalio 9 - diena, iki šiol minima su skausmu, bet retai atidžiau pažvelgiama į Vilniaus netekimo aplinkybes.
Pulk. J. Petruitis savo atsiminimuose jas aprašė taip:

Spalio 8 d., kada lenkai pradėjo pulti Vilniaus kryptimi, armijos vadas iš Vilniaus davė tokį įsakymą:

„Šiandien iš ryto lenkai pradėjo antpuolį ant stoties Jaszuny ir srityje į vakarus ir į rytus nuo šito geležinkelio. Aš nusprendžiau ginti Vilnių. Dėliai ko įsakau tamstai (gen. Nastopkai) užimti ir ginti barą nuo geležinkelio tilto ant Vakos upės, išilgai upės Vaka, Barkovščizna, Ogrodniki, Grigaicie. Turėti stiprią atsargą.“

Tą pačią dieną apie 14 val. buvo duotas kariuomenės vado naujas įsakymas Nr. 1291 tokio turinio:

„Lenkai tęsia antpuolį ant Vilniaus. Įsakau gen. Nastopkai – 4, 7 ir 9 pulkams, 6 ir 10 baterijoms ir 3 eskadronams.
Sulig mano tam tikro įsakymo trauktis per Viliją ir užimti liniją: Vakos įtaką, Papiški, Raskazy, Bukiški, Vielka Riešą.
Majorui Musteikiui – 1, 3 ir 6 pulkai, 7 pulko 1 batalionas, šarvuotas traukinys, 2 ir 3-čia baterijos, 2-tra gaubicų baterija ir 9 baterijos vienas būrys.
Užimti liniją: Vakos įtaką, Vaka–Metropolitam, Ligoinia, Meduvis, Jurgielany, Ozierancy, Olkieniki imamai.
Jei priešas pultų toliau ir nebūtų galima laikytis, gen. Nastopkai trauktis keliu Meišegola–Širvinty, o majorui Mustekiui tarp geležinkelių Vilnius–Kaunas ir Varėna–Alytus. Generaliniam štabui pereiti į Kauną. Skyrimo linija tarp I ir III divizijų – Vilija
3-čią eskadroną išsiųsti į Landvaravą, o kita kavalerija pasilieka gen. Nastopkos žinioj.
Gen. Žukauskas.“

Šiedu įsakymai – Nr. 1290 ir Nr. 1291 – yra mums labai atmintini. Jie, galima sakyti, paskubino Vilniaus atidavimą lenkams. Jei ne šie įsakymai, rodos, Vilnių būtų buvę galima jei ne apginti, tai bent ilgą laiką ginti, ne taip skubai atiduoti. Čia, žinoma, nė kiek nekalti nei 4-asis nei 9-asis pulkai, nes jie labai didvyriškai gynėsi iki pat paskutiniųjų, eidami savo pareigas. Jei ne tokie įsakymai, žinoma, jie ir toliau būtų gynę Vilnių ir gal būtų apgynę, tik reikėjo jiems padėti. Tačiau išėjo visiškai priešingai. Spalio 9 d. naktį galvotrūkčiais visi vykdo įsakymą Nr. 1291 ir Vilnių atiduoda be vieno šūvio, nė kiek nebesipriešindami. Abidvi divizijos užima nei taktikos, nei topografijos atžvilgiais nepateisinamą poziciją.
Atrodo, kad mūsų generalinis štabas per daug susinervino ir nebežinojo, ką daryti, todėl davė vieną paskui kitą tokius keistus įsakymus. Ne vienas mūsų šiandien stebimės iš Grigorjevo , Kauno tvirtovės komendanto, kad jis 1915 m. taip lengvai atidavė vokiečiams Kauno tvirtovę, bet dar daugiau reikėtų nustebti ir dėl mūsų Vilniaus atidavimo. Tiesa, Vilnius – ne tvirtovė, bet, mano supratimu, dar daugiau kaip tvirtovė – nes mūsų sostinė, o sostinių niekas taip lengvai neatiduoda. Tai baisiai blogai paveikė ir kariuomenės, ir visos tautos dvasią. Tautos sostinė yra labai stipri moralinė tvirtovė.
„Aš nusprendžiau ginti Vilnių“ (įsakymas Nr. 1290). To nepakako tada. Lengva sėdint kabinete spręsti, reikėjo imtis tinkamų apgynimo priemonių. To nepadaryta. Pasakys kas: nebuvo rezervų, per silpnos jėgos. Tikri vadai taip nesiteisina. Rezervus patys vadai sau pasigamina laiku, kad lemiamu momentu ir reikalingoj vietoj galėtų juos panaudoti. Šiuo atveju, pvz., buvo galima iš trečiosios divizijos paimti bent vieną pulką, porą baterijų ir šarvuotą traukinį. O čia šarvuotam traukiniui ypač gražaus darbo būtų buvę.
Taigi, vieno kabinetinio sprendimo nepakanka. Dėl to toks sprendimas jokio tikslo ir nepasiekė, nes tą pačią dieną vakare duodamas antras įsakymas Nr. 1291, kuriuo jau Vilnius nebeginamas, bet atiduodamas. Dabar pirmoji divizija turi palikti Vilnių, persikelti per Nerį ir užimti poziciją nuo Vokės upės įtakos iki Riešės – maždaug 8–10 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, o trečioji – nuo Vokės įtakos iki Valkininkų.
Sunku suprasti, kodėl Neries upė nepanaudota kaip natūrali gamtos kliūtis, taip pat ir vyraujantieji kalnai prieš Vilnių? Juk forsuoti tokią upę kaip Nerį tai ne menkas dalykas ir reikia labai gerai pasirengti tokiam žygiui. Čia Żeligowskio divizijas būtų galima ilgam laikui sutrukdyti. Geriau būtų buvę, kad lemiamas susidūrimas su lenkais būtų įvykęs Vilniuje, bet ne Giedraičiuose ir ne Širvintuose, kur mūsų užimamos pozicijos buvo daug blogesnės. Palikdami be kovos Vilnių, lenkams taktišku atžvilgiu suteikėme labai patogią bazę, o sau – nieko. Galų gale, jei priešakyje Vilniaus, t. y. kairiajame Neries krante, ir labai sunku būtų buvę laikytis, tai dešiniajame maj. Musteikis su pusėtinai stipria divizija galėjo truputį pamanevruoti į priekį ar į sparną ir parodyti, kad kai kada mokam ir aktyviai gintis. Jei mes mokėjom ties Širvintais ir Giedraičiais būti aktyvesni, tai tuo labiau mes turėjom tai parodyti ties Vilnium. Bet čia pasireiškė tiesiog nepaprastas pasyvumas. Paskutinis įsakymo posmas visiškai beviltiškas: „Jei priešas pultų toliau ir nebegalima būtų laikytis, gen. Nastopkai trauktis keliu Maišiogala–Širvintai, o maj. Musteikiui tarp geležinkelių Vilnius–Kaunas ir Varėna–Alytus. Generaliniam štabui pereiti į Kauną.“
Panašu į rusų vadovybės taktiką 1812 m., kai Napoleonas žygiavo į Rusijos gilumą. Bet Lietuvos teritorija tai ne Rusijos teritorija. Dėl to tokia taktika ar strategija mums buvo neleistina. Atrodo, kad baimė, panika buvo apėmusi mūsų štabą. Jei nebūtų buvę baimės, tai generalinis štabas, bent operacijų skyrius, turėjo pasilikti Vilniuje ir sunaudoti visas gynimosi priemones. Čia jis turėjo susitikti su T. Sąjungos kontrolės komisijos atstovais. Juk gen. Sikorskis, lenkų generalinio štabo viršininkas, norėdamas pateisinti šį lenkų žygį prieš T. Sąjungą, paskelbė, kad gen. Żeligowskis ir jo štabo viršininkas yra maištininkai. Todėl juos žūtbūt reikėjo sulaikyti kaip galima ilgiau prie Vilniaus ir tuo pat metu iš Vilniaus reikalauti, Suvalkų sutartimi pasiremiant, kad T. Sąjunga šią Żeligowskio ir Babickio avantiūrą neatidėliodama likviduotų.
Padaryta visiškai priešingai. Mūsų vadovybė išsigąsta Żeligowskio puolimo, duoda tiesiog panišką įsakymą trauktis iš Vilniaus ir nurodo, kad jei ir šiapus Vilniaus nurodytose pozicijose sunku būtų atsilaikyti, tai trauktis „Maišiogalos kryptimi“, bet nepasako, kur galų gale reikia sustoti.
Šį įsakymą vykdant gauti toki rezultatai: I divizijos vadas spalio 8 d. vakare savo dalių vadams duoda, pvz., 7-ojo pulko vadui, tokį įsakymą:

„7 pulko vadui pulk. Adamkavičiui, gavus atskirą paliepimą trauktis iš Vilniaus ir užimti barą nuo Razkazy imamai iki Bajory imamai Iš dešinės 4-tas, iš kairės 9-tas pulkai. Visas gurguoles, naujokus ir nerikiuotes išsiųsti iš Vilniaus Maišiogalos, Ukmergės link. Dalims būti visiškai pasiruošusioms, kad gavus įsakymą per penkias minutes galėtų išvykti. Štabas divizijos trauksis keliu Vilnius–Ukmergė.“

O jau spalio 9 d. iš ryto divizijos štabas duoda šitokį keistą įsakymą:

„Eina mūšiai su lenkais ties Tartaka . 9 pulkas dar laikinai ant vakarykščių pozicijų. Kai bus žinių, kad 9 pulkas traukiasi, trauksimės ir mes. Generalinis štabas išvažiavo. Pirmas štabo divizijos punktas numatomas Bukiškyje.“

Iš šio įsakymo matyti, kad ir divizijos štabas nebedarė jokios įtakos kautynių eigai, bet tik laukė, kol 9-asis pulkas ims trauktis. Žodžiu, viskas priklausė nuo priešininko, kaip jis padarys, taip ir bus gerai, nes ,,kaip bus žinių, kad 9 pulkas traukiasi, tai ir mes trauksimės“. Divizijos štabas visiškai supasavo. Atrodo taip, lyg įsakymus davinėtų civilis žmogus, kuris niekad nieko nebuvo girdėjęs apie karo dalykus.
Spalio 9 d. apie 13 val. buvo apleistas Vilnius ir abi divizijos pasitraukė į kariuomenės vado paskutiniu įsakymu nurodytas pozicijas. Tą pačią dieną 19 val. lenkai užėmė Vilnių.

Tokie pulk. J. Petruičio pamąstymai suerzino ne vieną aukštą kariškį ir atsakymą, kaip jie reagavo galima rasti jo atsiminimų knygoje ,,Mūsų žygiai".

10/09/2025

Praėjus 105 metams - šiek tiek apie karštas rugsėjo pradžios dienas Augustavo apylinkėse iš pulk. J. Petruičio atsiminimų knygųs ,,Mūsų žygiai".

Tačiau šio „drąsaus“ sumanymo neteko įvykdyti, nes tą pačią dieną vakare gavom įsakymą Nr. 16, kuriuo įsakymas Nr. 15 buvo pakeistas šitaip:

„Lenkai nachališkai, nesiskaitydami su mūsiškiais, nustūmė mūsų priešakines dalis prie Augustavo ir prasiveržė pirmyn, užimdami Suvalkus ir Seinus.
Dabartiniu laiku lenkai, pradedant iš dešinės, yra savo priešakinėmis dalimis atstu 5 kilometrai nuo Wižajny, Szipliszki, Punsk, Sejny. Ant baro Sejny Augustavo perkaso žinių apie priešą, neturim. Dešiniam bare lenkai randasi: Lipsk, Nowy Dwor, Kuznica. Miškuose ant linijos Sejny – Lipsk – lenkų nepastebėta. Rusai prieš lenkus laikėsi ant linijos fortų ir pagal Nemuną. Lenkų jėgos rajone Suvalki – Sejny du pulkai pėstininkų, trys eskadronai ir trys baterijos.
Turėdami omeny paimti į savo rankas Gardiną ir užimti valstybės rubežius, būtinai turime atmesti lenkus už linijos punktų: Lipsk–Augustow–Grabowo ir ant šios linijos turim užimti stiprią poziciją, prieš lenkus.
Išpildymui šio įsakau:
Majoras Čaplikas
(Tos pačios jėgos).
Iš Szapotzkin 2-IX – 5 val., prisidengus kairį sparną, užimant poziciją pagal Lososną , Popilia, Nurka, Tatarka, Bobr – tvirtai spausti lenkus Augustavo link. Iš dešinės laikyti savo žinioje barą iki Augustavo perkaso imtinai.
Majoras Ramanauskas
2 pulko vienas batalionas.
5 pulko vienas batalionas.
Iš Berzniki žygiuoti 2-IX – 11 val. kryptimi Augustavo link. Žygiuojant savo žinioje laikyti barą iš kairės Augustavo perkasas išimtinai, iš dešinės liniją punktų: Krasnopol, Buda, Czerwony Krzyž, Danowskie ir jez. Kalejty. Visi šie punktai imtinai.
Majoras Jakaitis
5 baterijos keturios kanuolės
1 eskadronas.
Susikoncentruoti Szypliszki, iš kur 2-IX – 5 val. pradėti žygiavimą Suvalkų ir Augustavo link, savo žinioje laikant barą iš dešinės vokiečių rubežių, iš kairės punktai nurodyti grupei „P“ išimtinai.
Kap. Petruitis
2 pulko vienas batalionas.
Būti susigrupavusiam sodžiuje Grandzicze ir visą laiką laikyti ryšius su rusais. Atsitikime, kai rusai apleidžia Gardiną – užimti pozicijas pagal Nemuną iš dešinės nuo įplaukos Lososnos iki Kochanowo, tvirtai susistiprinus prie miesto tilto.
Kap. Škirpa.
5 pulko du batalionai,
7 baterijos keturios kanuolės.
Laike žygiavimo skraidys orlaiviai ir mėtys bombas. Ryšio palaikymui su savo orlaiviais mėtyti raketas.
Mano pavaduotojai nurodyti įsakyme 15 Nr.“

Manėm, kad naujas įsakymas bus kiek realesnis. Rugsėjo 1 d. atvažiavo į Seirijus pats kariuomenės vadas ir pirmesnį Marijampolės grupės vado įsakymą pakeitė. Bet perskaitę šį naująjį įsakymą pastebėjome jo tapatybę iš esmės su pirmesniuoju, jis buvo tik aiškiau suredaguotas ir gal dar platesniu užsimojimu siekė apsupti lenkus. Maj. Čaplikas turėjo žygiuoti iš Sapackinės nebe Lipsko kryptimi ir paskui tiesiai per Augustavą į Račkas, bet iš karto pasukti daug kairiau pagal Nemuną pro pat Gardino fortus, užeidamas už akių bolševikams Kuznicos kryptimi, ir nuo Lososnos upės, remdamasis savo kairiuoju sparnu ištisa upių eile, pasisukti stačiu kampu į dešinę ir iš čia plentu Gardinas–Augustavas žygiuoti per Lipską, Augustavą tiesiai į Račkas. Dabar jo maršas bus nebe 70, bet apie 100 kilometrų. Taip tarp Gardino ir Augustavo priešo kariuomenės nė kiek nebeliktų, lengvai galėtume užimti savo sieną, Gardiną ir toliau laikytis griežto „neutraliteto“.
Vadovybė, matyti, išleido iš galvos, kad mūsų kariuomenė buvo suvargusi. Iš visų dalių, gali būti 2-asis pulkas mažiausiai buvo pa¬vargęs. 10-asis pėstininkų pulkas galutinai buvo demoralizuotas, išvargintas, iškrikęs ir kautynėms visiškai netiko. Jam reikėjo duoti ilgą poilsį, kad susitvarkytų. O jis turėjo iš Štabino–Lipsko–Gardino linijos be kelių, pakrikusiai per miškus ir balas atsitraukti į Vižainio–Cipliškių poziciją. Tvarkingai jis jokiu būdu negalėjo to padaryti, nes jo kuopos buvo išmėtytos tarp Augustavo ir Gardino ir turėjo po 15–20 kilometrų barus. Todėl pulke jau nebebuvo drausmės ir jokio ūpo su kuo nors kautis. 8-asis pulkas taip pat buvo labai pavargęs, dvi dienas žygiavęs, padarydamas apie 70–80 kilometrų; todėl ir jam reikėjo pailsėti. 5-ajame pulke dauguma kareivių buvo naujokai, žygiuoti nepratę, nutrintomis kojomis, nes tik ką pulkas iš Alytaus buvo atvykęs. 6-ojo pulko batalionas ne mažiau buvo pavargęs kaip 10-asis pulkas, nors ir buvo jis dar tvarkingas, bet ir jam reikėjo poilsio. Apskritai, silpnos mūsų jėgos ne tik kautis, bet vien tik žygiuoti be kovų tokiu nepaprastu maršu nebūtų įstengusios.
Gavęs šį įsakymą, ėmiausi jį vykdyti. Bet kaip jį vykdyti? Man su batalionu įsakyta „būti susigrupavusiam sodžiuje Grandzicze“, t. y. prie Gardino tvirtovės VI forto. Bet ką gi aš ten veiksiu; ten dar tebestovi rusų kariuomenė ir tvirtai laikosi. Kai rusai išeis iš Gardino, tai turėsim užimti poziciją nuo Lososnos įtakos į Nemuną iki Kochanovcų ir įsistiprinti prie miesto tilto. Bet bolševikai nė nemano užleisti mums Gardino. Todėl aš, stovėdamas Grandzicze kaime, kairėj Nemuno pusėj, nė kiek negaliu padėti, jei bus reikalas, anoj pusėj Nemuno veikiančiai mūsų kariuomenei. Todėl, pasitaręs su karininkais, nutarėm, kad mes būsime naudingesni, jei apsistosime Ožėj, kur yra tiltas per Nemuną. Ir iš čia, esant reikalui, galėsime padėti majorui Čaplikui. Taip ir padarėme. Apie 1 val. nakties išėjom iš Pariečės ir tiesiai per mišką nužygiavome į Ožę. Miškas begalinis. Nė gyventojų niekur nėra, visur pušynas, nė dangaus nesimato, net nejauku. Išaušus jau buvom Ožėj. Čia radom mūsų pulko vyr. leit. Ivanauską su kuopa. Mums atėjus jis su kuopa išvyko į Sapackinę. Aš taip pat nieko nelaukdamas nujojau į Sapackinę. Ten radau mūsų pulko vadą majorą Laurinaitį.
– Jonai, – sakau jam, – tu prieš šio įsakymo vykdymą nuvyk į Seirijus ir įtikink grupės štabą, kad mes bevykdydami šį įsakymą galime sulaukti didelės katastrofos. Nesakau, kad ši operacija būtų visiškai neįmanoma. Ją būtų galima įvykdyti, tik ne tokiomis priemonėmis ir ne tokiu būdu. Juk tam tikslui reikėtų paimti visą pirmąją diviziją ir dar trečiosios dalį, kurios ten dabar be jokio darbo bastosi. Prie Daugpilio užtektų palikti vieną pulką. Tada čia turėtume tokias jėgas, su kuriomis lengvai galėtume laikyti mūsų neutralitetą, ir tai tik tuomet, žinoma, jei mūsų jėgas tinkamai suskirstysime ir neišbarstysime be jokio reikalo po visus miškus, kaip dabar kad darom.
– Tai tu, kad esi toks gudrus, įtikink juos. Aš jau kalbėjau ir su Glovackiu, ir su Ladyga.
– Ką sako Ladyga?
– Jis vakar mus bailiais pavadino. Sako, „kai duosite keletą šūvių, tai ir išsilakstys lenkų žąsys“.
– Duok, Dieve, kad jos išsilakstytų, bet gali būti ir kitaip. Bijau, kad tik mes neišsilakstytume. Ką sako Čaplikas, kaip jam atrodo?
– Na, ir jis taip pat sako, kad bus blogai.
Paskui dar sykį apsvarstėm duotą mums įsakymą. Kad apsistojau Ožėj, vietoj Grandzicze, Laurinaičiui taip pat atrodė tikslu. Vykstu atgal į Ožę labai nusiminęs, žiūrėsime, ką rytojus parodys.

07/08/2025

Rugpjūtis - 1919:
Ištrauka iš karo korespondento A. Vienuolio įspūdžių fronte.

Važiuodamas į frontą, turėjau tikslą aprašyti visą lietuvio kareivio išprusimą, pradėdamas nuo to, kaip jį pirmą kartą pamačiau Vilniuje, stovintį prie Lietuvos Tarybos sargybos, bet dabar, pabuvęs fronte ir arčiau susipažinęs su mūsų karžygiais, atsisakau nuo savo sumanymo. Tai gal aprašyti tik tas, kas drauge su jais perėjo kovodamas per visą Lietuvą, pradedant nuo Vilniaus ir Alytaus iki Salakų. Kitaip ir mano aprašymas būtų tolygus tiems įžengiamiems straipsniams, kuriuose autoriai, nė karto nepabuvoję fronte ir nesusipažinę su mūsų jaunųjų kariškių dvasia, vien rašo apie bolševikų silpnumą ir mūsų armijos žygiavimą pirmyn. Tie nereti atsitikimai, kad 50 mūsiškių užpuola 300 bolševikų arba kad 300 bolševikų niekada nepraleidžia progos užpulti 50 lietuvių, mūsų spaudoj kažkaip lieka nepastebimi. O tokių atsitikimų mūsų kare su bolševikais yra be galo. Ne veltui taip ilgam laikui nutilo rusai, nepasisekus atgal paimti Salakų. Jų dešimt kartų didesnės pajėgos tirpte tirpo, susidūrusios su mūsų kuopomis. Paskiau paimti belaisviai pasakojo, kad jų buvo daugiau nukautų ir sužeistų negu kad mūsiškių gyvų. Ties Salakais rusai išstatė visas savo pajėgas, kurias tik galėjo sutraukt iš Dvinsko, ir žūtbūt buvo pasiryžę paimt atgal šitą svarbią ežerų poziciją, bet jaunutė lietuvių armija išlaikė karo kvotimą ir aiškiai išrodė tiek mūsų kareivių narsumą, tiek vadų gabumą. Tai įsidėmėjo ir frontą aplankiusi anglų misija, o prancūzų laikraštis „La R***e Parlementaire“ 29–30 Nr. pašvenčia jaunutės organizuotos Lietuvos armijos darbuotei net ištisą straipsnį, pabrėžia lietuvių karingumą.
Malonūs štabo karininkai paprašė pietų. Bet jiems nebuvo kada pietauti: be paliovos skambino iš pozicijų telefonu ir reikalavo tai vieno karininko, tai kito. Tai atjodavo iš fronto su svarbiais pranešimais kareiviai ir karininkai, žvangėdami pentinais, tai kėlės nuo stalo, žiūrėjo į žemėlapį, tarėsi ir rašė įsakymus. O armotos vis griaudė ir griaudė.
– Klausau?.. Kas?.. Penktoji kuopa! – buvo girdėti man valgomajame, kaip karininkai kalbėjo telefonu su frontu: – Šovinių reikalinga?.. Šoviniai jau jums išsiųsti, o tuo tarpu pasiimkit iš šeštos kuopos.
– Kas?.. Per ežerą šaudo!.. Atsitraukti?.. Nė žingsnio atgal!.. Laikykitės vietoj ir susisiekit su devintąja kuopa.
– Apsiautė jus? Iš dešinės?.. Tai jum taip regis – tai jūs juos apsiautėt iš kairės, paspauskit – paimsite belaisvių...
Bevalgant pietus, atvedė į štabą pozicijose pagautą šnipą, draug pristatė ir kaltinamąjį protokolą. Po pietų buvo jo tardymas. Šnipas – vidutinio amžiaus valstietis, sentikis, basas ir vienplaukinis. Kadangi jis buvo pagautas bešnipinėjantis, tai ir nesiteisino, tiktai visas išbalęs ir nusigandęs neatsakydamas į klausimus burzdėjo kaži kokius žodžius, minėjo pačią, vaikus ir, vartydamas akimis, trypė vietoj, prašė atleisti. Kol kariškiai tarėsi, jis stovėjo kaip apkvaišęs ir tarytum nejautė, kaip per jo išblyškusį veidą ropinėjo musės. Bet fronte šventiems jausmams ne vieta. Išklausinėję jį, liepė išvesti. O kaip aš tą valandą gailėjau, kad tąsyk nebuvo tapytojo: kokį turiningą galima buvo nupiešti paveikslą „Šnipo tyrinėjimas“!
Paskiau atvedė naujai suimtų belaisvių. Nors daug jau ateina ir patys, atsineša su savimi šautuvų ir šovinių. Raiteliai atjoja raiti. Atėjusius be ginklų fronto kareiviai grąžina atgal. Tarp paimtųjų buvo tik du komunistai – juos išdavė patys kareiviai, kiti visi – tai sumobilizuoti rusai, latviai ir vienas žydas. Komunistus fronte atskiria nuo paprastų raudonarmiečių ir laiko kaipo įkaitus. Pastaruoju laiku lietuviai komunistai išnyko iš fronto. Eina gandas, kad jie patyrė, esą Lietuvą užpuolę lenkai, nutarę visai nebekariauti prieš savo tautiečius lietuvius. Tada aukštesnioji tarybų valdžia, išrankiojusi juos iš armijos ir Dvinske sudariusi atskirą lietuvių batalioną, mananti sunaudoti kovose prieš lenkus. Išvažiuojant man iš fronto, buvo gauta žinia, kad į Dūkštas prieš lenkus atėjusi iš Dvinsko kažkokia neseniai sudaryta brigada! Bene ir bus tai tas lietuvių batalionas. Taip pat labai prastai jaučiasi komunistų armijoj ir lietuviai oficieriai. Ne veltui oficierio komunisto lietuvio Ž-čie pradėjo drebėti pažiaunė, kai, įkaitais mainantis, vienas lietuvis parodęs jam į išvežamus į Rusiją lietuvius bolševikus ir jų pasigailėjęs, kad kai tėvynė laisvės sulaukusi, tada juos užrištomis akimis iš tėvynės veža.
Suimtieji belaisviai pasakojo apie komunistų armijos silpnumą, apie jų nešvarias priemones, kurių jie griebiasi varydami sumobilizuotus kareivius į ataką. Pasak jų, tai bolševikų grandiniuose kiekvienas dešimtas žmogus komunistas, taip pat komunistai ir visi kulkosvydininkai, užpakaly grandinės visuomet einanti su kulkosvydžiais kiniečių kuopa ir, jei grandinė bėganti atgal, tai kiniečiai su kulkosvydžiais pastoja kelią ir į bėgančius šaudą. Už pasidavimą Tarybų valdžia baudžianti ne tik pasidavusiųjų artimiausius gimines, bet ir tuos sodžius ir valsčius, iš kur jie yra kilę. Pasakojo, kad bolševikų fronte visi kiti, net ir komunistai, laukią, kad tik lietuviai smarkiau paspaustų, tai bolševikai bematant atsidurtų už Dvinsko, kad tuo būdu veikiau nubaigtų karą. Taip pat labai darančios įtakos mūsų iš aeroplanų pamėtytos proklamacijos.

Bonus Animus

04/12/2025

22/11/2025

20/10/2025

09/10/2025

10/09/2025

07/08/2025

Address

Website

Alerts

Contact The Business

Shortcuts

Share

Category