Bonus Animus

28/02/2026

Būsite mugėje - užsukite ir pas mus.

Šįkart „Bonus Animus“ leidyklos stende mugės lankytojų laukia trys naujos knygos, rašoma „Bonus Animus“ pranešime žiniasklaidai.

06/02/2026

Spaustuvėje – dar viena knyga: Remigijaus Misiūno alternatyvios istorijos romanas ,,Vilnius – mūsų: Vilniaus atvadavimo operacija 1920 11 26 – 1921“
(ją galima rezervuoti Bonus animus shopitekoje).

Mūsų istorijos linija: 1920 m. pabaigoje sovietų – lenkų kare pasižymėjęs 27-tos Raudonosios armijos divizijos vadas Vytautas Putna paprašė V. Lenino leidimo smogti želigovskininkams.
V. Leninas nesutiko.
Kita istorijos linija: V. Leninas leido. Ir V. Putnos neva ,,sukilusi“ divizija, papildyta Rusijoje įstrigusiais lietuviais, įsiveržė į želigovskininkų užgrobtas žemės, kur prie jos prisijungė ir ,,sumaištavę“ keli tūkstančiai Lietuvos kariškių.

Iš knygos – kita V. Putnos biografija:
Vytautas Putna (1893 03 31 Mackoniai, Molėtų raj. – 1945 01 10 Ardėnai) – SSRS karinis veikėjas, karinis diplomatas, komkoras (1935) ir Lietuvos karinis veikėjas, divizijos generolas (1940). Apdovanotas trimis Raudonosios Vėliavos ordinais. Rygoje baigė komercijos ir amatų mokyklą. 1913 suimtas už revoliucinę propagandą. I pasaulinio karo dalyvis. 1917 baigė praporščikų mokyklą, vadovavo batalionui, varė revoliucinę propagandą tarp 12-osios armijos kareivių. 1917 įstojo į RSDDP (bolševikų) partiją, 1918 – į Raudonąją armiją, paskirtas Vitebsko kariniu komisaru. 1918 09–1919 05 – 1-osios Smolensko (vėliau pervadintos 26-ąja šaulių) divizijos komisaras, nuo 1919 05 – 228-ojo Karelijos pulko vadas, nuo 1919 07 – šios divizijos 2-osios brigados vadas. Nuo 1919 12 – divizijos vadas, dalyvavo kovose su A. Kolčiako baltagvardiečių armija ir sovietų Rusijos–Lenkijos kare, 1920 11–1921 02 vadovavo Vilniaus atvadavimo operacijai, 1921 dalyvavo malšinant Kronštato ir valstiečių sukilimus Volgos žemupyje. 1923 palaikė trockistų opoziciją. 1923 baigė Aukščiausiųjų vadų kursus Karo akademijoje. Nuo 1923 2-osios Maskvos pėstininkų mokyklos viršininkas, vėliau dirbo Raudonosios armijos štabe, centrinėse valdybose, vadovavo korpusui. 1927–31 dirbo kariniu atašė Japonijoje, Suomijoje, Vokietijoje. 1931–34 korpuso vadas Primorjės kariuomenės grupėje Tolimuosiuose Rytuose. 1934–36 karinis atašė Didžiojoje Britanijoje. 1936 atšauktas į SSRS, pasitraukė į Lietuvą. Iki 1939 slapstėsi Vakarų Europoje. 1939 pavasarį grįžo į Lietuvą ir slaptu prezidento K. Griniaus pavedimu penkių dienų kare su Vokietija dėl Klaipėdos krašto koordinavo Lietuvos kariuomenės veiksmus, įnešdamas didelį indėlį į Vokietijos kariuomenės sulaikymą Klaipėdos pakraščiuose jai užėmus miestą ir neleidžiant veržtis toliau, o po to, Vakarų valstybių reikalavimu, atitraukiant Lietuvos kariuomenę iki naujai nubrėžtos sienos. Prasidėjus Lietuvos–SSRS karui stojo į Lietuvos kariuomenę, vadovavo grupuotei, gynusiai Vilnių. Prasidėjus didžiajam sovietinės armijos 1940 žiemos puolimui, po Vilniaus praradimo, vadovavo Rytinei Lietuvos kariuomenės grupuotei, gynusiai Kauną ir Suvalkiją, sustabdė sovietų puolimą linijoje Jurbarkas–Raseiniai–Radviliškis–Šiauliai–Joniškis. Sujungus Rytinę ir Šiaurinę grupuotes į Žemaitijos grupę, paskirtas jos vadu. Sovietams perkirtus grupuotę, sugebėjo užtikrinti vyriausybės, o paskui ir daugelio karių pasitraukimą į Vokietiją. 1940 pab. emigravo į JAV. 1941 03 išvyko į D. Britaniją. Po emigracinės Lietuvos vyriausybės susitarimo su D. Britanijos vyriausybe, 1941 05 pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenės brigadą, 1943 11 pertvarkytą į diviziją. Vadovavo jai kovų Italijoje metu ir Vakarų fronte. Žuvo Ardėnuose vokiečių puolimo metu.

P. S. Knygos leidimą iš dalies parėmė LATGA Kūrybinės veiklos fondas

Knygos vaikams ir jų tėvams, nes skaityti gera!

02/02/2026

Pagaliau – spaustuvėje: H. G. Wells romanas ,,Pirmieji žmonės Mėnulyje“
(ir jau galima rezervuoti Bonus animus shopitekoje).
Knyga leis pajusti ironišką H. G. Wells‘o požiūrį į karalienės Viktorijos laikų Angliją, to meto viltis, kad Mėnulyje egzistuoja protinga gyvybė ir pastangas užmegzti su ja radijo ryšį bei pažinti rašytojo įsivaizduotą Mėnulio civilizaciją ir dviejų britų susidūrimą su ja.

Pažinčiai pridedame kelis romano puslapius:

Rytas Mėnulyje


Negailestingai ryškus peizažo baltos ir juodos spalvų kontrastas visiškai išnyko. Saulės šviesa įgavo silpną gintarinį atspalvį, o šešėliai ant kraterio sienų uolų pasidarė tamsiai violetiniai. Rytuose vis dar gūžėsi ir nuo saulės slėpėsi tamsi rūko juosta, bet vakaruose dangus buvo mėlynas ir giedras. Vis tik aš ilgokai išbuvau be sąmonės.
Mūsų jau nebesupo tuštuma. Aplink pakilo atmosfera. Daiktų kontūrai buvo aiškesni, jie tapo labiau išraiškingi ir įvairūs, jeigu neminėtume tų, kurie liko šešėlyje, ir balta substancija – bet nebe sušalusiu oru, o tikru sniegu – dengtų plotų peizažas jau nebepriminė poliarinio. Saulėkaitoje tysojo plačios parudavusios ir nelygios apnuogintos dirvos juostos. Tai šen, tai ten prie pusnių pakraščių pasirodė nedidelės balos ir upeliukai, tik jie ir tejudėjo šioje milžiniškoje dykvietėje. Saulės šviesa liejosi vidun per du sferos langus, pakeldama temperatūrą iki vidurvasario šutros. Bet mūsų pėdos vis dar buvo šešėlyje, o sfera gulėjo ant sniego pusnies.
Dėl mažų neištirpusio sniego juostų nuokalnėje, palei šešėlinę pusę, buvo matyti kažkokie į lazdeles panašūs daiktai – taip, sausas susuktas lazdeles ir tokios pat rusvos spalvos, kaip ir uola, ant kurios jie gulėjo. Mintis kirto tarsi kalavijas. Lazdelės! Negyvame pasaulyje? Vėliau, įdėmiau įsižiūrėjęs, pastebėjau, kad kone visą paviršių aplink dengė pluoštinis paklotas – lyg kilimas iš rudų adatų, kokį gali rasti pušų šešėlyje.
– Kavorai, – pratariau aš.
– Taip?
– Gal dabar tai ir miręs pasaulis. Bet kažkada...
Staiga kažkas patraukė mano dėmesį. Tarp tų adatų aš įžiūrėjau keletą mažų apvalių objektų. Ir man pasirodė, kad vienas iš jų pajudėjo.
– Kavorai, – sušnibždėjau.
– Ką?
Aš atsakiau ne iš karto. Žiūrėjau netikėdamas savo akimis. Bent jau iš pradžių. Bet po to kažką neaiškiai riktelėjau, čiupau jį už rankos ir mostelėjau.
– Žiūrėkite! – šūktelėjau, atgavęs kalbos dovaną. – Ten! Taip! Ir ten!
Jis žvilgtelėjo ten, kur rodžiau pirštu.
– Oho, – tepratarė.
Kaip man nupasakoti, ką mačiau? Tai buvo toks niekniekis, vis dėlto man jis pasirodė toks nuostabus, toks jaudinantis. Jau sakiau, kad ant adatinio pakloto gulėjo apvalūs arba, tiksliau sakant, ovalo formos kūneliai, kuriuos iš tolo galėjai palaikyti mažyčiais akmenukais. Bet štai vienas iš jų pajudėjo, tada ir kitas, apsivertė, sprogo ir iš kiekvieno plyšio pasirodė miniatiūrinis gelsvai žalias stiebelis, besistiebiąs į karštą tik ką patekėjusios Saulės glėbį. Iš pradžių tiek ir tebuvo, bet po to sujudėjo ir sprogo trečias!
– Tai sėklos, – tarė Kavoras ir švelniai sušnabždėjo. – Gyvybė!
Gyvybė! Iškart nudiegė mintis, kad mūsų kelionė nebuvo tuščia, kad atskridome ne į mirusią mineralų dykumą, bet į gyvą pasaulį! Žiūrėjome išpūtę akis. Pamenu, rankove pratryniau stiklą, kad tik nuvalyčiau paskutinę drėgmę.
Kas vyko, aiškiai ir ryškiai matėme tik žvelgdami pro stiklo centrą. Arčiau kraštų viskas atrodė išsikraipę ir išdidinta. Bet mums užteko ir to, ką matėme! Saulės nušviestame šlaite šie stebuklingi rudi kūneliai sproginėjo vienas po kito ir vėrėsi tarsi lukštai, išžiodami godžias burnas, gėrusias karštį ir kaskadomis iš ką tik patekėjusios Saulės besiliejančią šviesą.
Kiekvieną akimirką sproginėjančių sėklų skaičius augo, o tuo metu išbrinkę pirmeiviai jau ropštėsi iš suskaldytų lukštų ir kopė į antrą augimo etapą. Tvirtai, užtikrintai ir greitai šios nuostabios sėklos leido šakneles į dirvą, o į orą kėlė į ryšulėlį, panašų į keistą pumpurą. Veikiai visą šlaitą nusėjo saulėkaitoje išsirikiavę mažučiukai krūmeliai.
Tačiau jie neilgai taip stovėjo. Į ryšulėlius panašūs pumpurai brinko, pūtėsi ir trūkčiodami vėrėsi, išmesdami išorėn karūnėles aštriais galais, kurios po to virto plonais, smailais rusvais lapais, o šie sparčiai augo mūsų akyse. Visi judesiai buvo lėtesni nei lėčiausio gyvūno, bet kur kas greitesni nei visų mano matytų augalų. Nežinau, su kuo palyginti jų augimo greitį? Lapai augo mums bežiūrint. Taip pat greitai raukšlėjosi ir krito rusvi sėklų lukštai. Ar kada šaltą žiemos dieną buvote paėmę į šiltą ranką termometrą ir stebėję, kaip aukštyn vamzdeliu kyla plona gyvsidabrio juostelė? Panašiai augo ir šie Mėnulio augalai.
Regis, per keletą minučių labiausiai išbrinkę pumpurai virto stiebeliais ir net išleido antrą lapų vainiką, tad visas šlaitas, dar visai neseniai atrodęs negyvas po šiukšlių sluoksniu, dabar patamsėjo nuo žemos alyvų žalumo žolės, kurios aštrūs spygliai trūkčiojo nuo savo augimo jėgos.
Aš apsisukau: į rytus nuo mūsų per visą viršutinį uolos kraštą siūbavo ir lingavo tokie pat, tik kiek mažiau ūgtelėję, kutai, juoduodami akinančiai žibančio dangaus fone. Už jų matėsi kažkokio masyvaus, gremėzdiškai šakoto, į kaktusą panašaus augalo siluetas. Jis taip pat brinko mums bežiūrint lyg pūslė, į kurią kas būtų pumpavęs orą.
Vakaruose taip pat pastebėjau virš žemų augalų kylančią tokią pat pūslę. Bet čia šviesa krito ant jos iš šono, tad įžiūrėjau, kad ji buvo ryškiai oranžinė. Pūslė augo visą laiką, kol į ją žiūrėjome. Užtekdavo bent minutei nusisukti, kad vėl pažvelgę pastebėtume gerokai pakitusius jos kontūrus. Ji leido į visas puses bukas išbrinkusias šakas ir po kurio laiko virto kelių pėdų aukščio koraliniu medžiu. Palyginti su šiuo svaiginančiu augimu, žemiškasis kukurdvelkis, kai kada per naktį pasiekiantis pėdos skersmenį, čia būtų beviltiškas tinginys. Bet kukurdvelkiui tenka įveikti šešis kartus didesnę trauką nei Mėnulyje.
Visose raguvose ir lygumose, nepasiekiamose mūsų žvilgsniams, bet ne žadinančiai Saulės šviesai, virš blizgančių uolų viršukalnių ir skardžių kilo dygūs augalai, audringai skubėdami pasinaudoti neilga diena, kad sužydėtų, užmegztų vaisius, subrandintų sėklas ir numirtų. Tas augimas buvo lyg stebuklas. Tarsi Pasaulio sutvėrimas, kai medžiai ir žolė skubėjo uždengti ką tik sukurtos žemės nuogumą.
Įsivaizduokite tai! Įsivaizduokite tą aušrą! Sušalusio oro tirpsmą, dirvos atgimimą, po to tylų augalijos vešėjimą, niekur Žemėje nematytą aštrių mėsingų lapų kilimą. Įsivaizduokite visa tai užlietą akinančio spindesio, su kuriuo palyginus ryškiausia Žemėje matoma Saulės šviesa blanki ir silpna. Ir dar gi aplink šias sparčiai besiplėtusias džiungles, visur, kur krito šešėliai, dar driekėsi melsvokos sniego juostos. Kad įsivaizduotumėte viską, ką matėme, nepamirškite, jog mums teko žiūrėti pro daiktų siluetus iškreipiantį storą stiklą, aiškiai įžvelgiamas ir ryškus buvo tik vaizdo vidurys, o pakraščiuose viskas atrodė padidinta ir netikra.

Knygos vaikams ir jų tėvams, nes skaityti gera!

19/01/2026

Prisimenant pasakymą, kad žvirblį ir lietuvį visur rasi.
Paprastai lietuvių karių dalyvavimas Pirmame pasauliniame kare siejamas su Rytų frontu.
Bet jų būta ir Vakarų, o kokia buvo jų kasdienybė, galima matyti iš A. Kriaučiūno laiško (jis paimtas iš leidyklos išleistos knygos ,,Jo Didenybės prieglobstyje: Didžiosios Britanijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais", joje yra ir daugiau Vakaarų fronte kariavusių lietuvių laiškų):

Mūšis ranka į ranką. (Fighting hand to hand).
Buvo tai iš 27-28 spalių lietinga naktis, tūloj vietoj britų vakarinio fronto, kur vokiečiai taip greitai besitraukdami staiga apsistojo ir sulaikė mūsų pirmuosius būrius, tūlam kaime netoli nuo kanalo, kuriuo, turbūt, vokiečiai naudojosi gabenimui karės pabūklų.
Pribuvus daugiau kareiviui vietą, kur tapome sulaikyti, mums buvo liepta užpulti vokiečius kaime, ir išvalyti kaimus taip, kad gautume pastogę nuo lietaus. Aš turbūt niekuomet neužmiršiu tos nakties, kol gyvas būsiu, nes prisėjo dirbti purviniausias darbas visų kitų mano kareiviavime laikų. Buvo tai kruviniausios peštynės, veik kiekvienoj stuboj radosi būrys vokiečių kareivių, kurie be peštynių nesidavė savęs išmesti laukan ant lietaus. Mums gi būtinai buvo sakyta, kad nepaisant ant nuostolių turime kaimą išvalyti lig ryto. Mušyj buvo vartojami visoki būdai kokius kas tik sumanė. Vokiečiai paprastai apipildavo mus šūviais per langus ir duryse padarytas skylės ir, žinoma, daugybę mūsiškių nušaudavo ar sužeisdavo, bet mūsų rezervas buvo didelis ir visuomet užpildydavo sveikais skaičių kritusiųjų. Mes mūšio būdus vartojome daugiausia tokius: apsupti iš visų kampų besiginančius ir pagaliaus praplėšus stogą ar lubas sumesti keletą bombų taip pat per langus, jei kur galima prieiti; ten žinoma sprogdamos bombos suardo jų besigynimo tvarką, gi tuojaus šokame, išlaužiame duris ir tąsyk jau daug kaip durtuvai veikia. Ne tik čion paminėtus būdus mes vartojome, daug visokių kitų atsirado: kaip tai pripilti pro kur nors gazolino ir uždegti, vartojome taipgi rūkstančias ir smirdančias bombas, kad betrokšdami patys pasiduotų, Žodžiu, kas ką sumanė, tai buvo mėginama. Vienok nepaisant ant tokio pašėlusio užpuolimo, vokiečiai laikėsi be galo atkakliai ir mūsiškių žuvo gana daug.
Po dviejų ar trijų valandų mūšio galiu tikrai pasakyti bet prieš dienai auštant, atsimenu pešėmės vienoj stuboj su būriu vokiečių gana ilgai, aš kažkur, turbūt, į sieną įkalęs nulaužiau durtuvą, šovinių taipgi netekau, dar pora granatų kišeniuje, tai ir visi mano ginklai manau sau. Buvau visai užsimiršęs, kad turiu revolverį ir 48 patronus (mašininiai karabinieriai turi revolverius), išsitraukęs iš makštų revolverį su nauju drąsumu šokau į stubą pagelbėti saviškiams, kuriuos radau bedraskančius tūlo kambario duris. Mums įsilaužus į kambarį vėl riksmas tik pasigirdo ir susimaišėme tamsoje su „fricais“, aš šoviau iš savo revolverio 6 šūvius ir beieškant daugiaus kad iš naujo užsitaisyti, vokiečių oficierius išlindo iš kažin kur bešaudydamas taipgi su revolveriu; aš vietoj užtaisyti savąjį prišokau negaišdamas, kad atimti iš jo revolverį, tąsėmės ilgokai, nežinodami katras gausime mirti ir jis kažkaip peršovė mano kairės rankos delną, bet tuom mušis dar nepasibaigė, aš vis dar laikau į jį įsikibęs, kuomet tūlas iš mūsų draugų prišoko man į pagalbą ir tokiu būdu aš jį apgalėjau ir žinoma nubaudžiau su jo paties revolveriu.
Dar darbas nebuvo užbaigtas, tai yra kaimas nebuvo išvalytas sulyg įsakymo, bet aš turėjau pasitraukti su peršauta ranka. Lyg saulei tekant visgi mūsiškiai apgalėjo vokiečius ir kaimą išvalė, aš gi ant ne kurio laiko turėjau apleisti draugus ir eiti į ligonbutį; ligonbutyj bebūdamas sužinojau, kad vokiečiai jau galutinai apgalėti manau sau „good job too“ nes jau daugumui, o gal ir visiems karė įsipyko.

19/12/2025

Pagaliau atkeliavo iš spaustuvės - užimti savo vietą ,,Liudijimų" lentynoje.
Primename, kad knygą galma įsigyti ,,Bonus animus" shopitekoje.

15/12/2025

📚 Ilgiems žiemos vakarams – geros knygos už gerą kainą „Bonus animus“ shopitekoje!

🎄 Priešventinis sandėlio „kuopimas“ jau prasidėjo.
Jūs perkate – mes kaupiame lėšas pirmajai Naujų metų knygai.

✨ O ji bus ypatinga:
vieno iš fantastikos tėvų – visiems žinoma, bet kartu ir nežinoma knyga.

Atspėkite, kuri tai knyga, komentaruose – teisingai atspėjęs laimės ją dovanų!

https://bonusanimus.shopiteka.lt/akcija

Knygos vaikams ir jų tėvams, nes skaityti gera!

09/12/2025

Užsukite į internetiniu Bonus Animus knygų namus. Iki Naujųjų metų - ypatingos knygų kainos! Puiki proga papildyti savo lentynas arba rasti dovaną artimiesiems.

Nepraleiskite progos - geros knygos laukia jūsų!

https://bonusanimus.shopiteka.lt/akcija

04/12/2025

Davę žodį vienai pusei – duodame ir kitai.
Išleidę Kazio Griniaus atsiminimus apie 1926-jų perversmą – parėmus Lituanistikos tradicijų ir įprasminimo komisijai atidavėme į spaustuvę ir Mykolo Krupavičiaus liudijimus.
Anot jo, ,,krikščionys demokratai susėdo į vieną suolą su tautininkais tik po perversmo, ir tik tam, kad Lietuvą išgelbėtų nuo gresiančių rimtų pavojų. Ir tik nuo to momento, kai krikščionys demokratai sutiko eiti į koalicinę su tautininkais vyriausybę, jie prisiėmė ant savęs atsakomybę už savo darbus. Istorija pasakys savo galutinį žodį, bet mes tikime, kad mūsų pasirinktoji taktika buvo teisinga ir Lietuvai naudinga.“
Knygos tiražas nedidelis, tad kviečiame rezervuoti ją ,,Bonus animus“ shopitekoje.
Ir dar pirmai pažinčiai su knyga – ištrauka labai aktualia mūsų dienoms tema: M. Krupavičiaus pamąstymai apie biudžeto dilemą politiko gyvenime. O šiuo atveju – biudžetą, prisidėjusį prie krikščionių demokratų pralaimėjimo 1926 m. rinkimuose:

Lietuva labai buvo reikalinga statybinės medžiagos. Didelis trobesių nuošimtis buvo karo sunaikintas. Ilgą karo metą nieks trobesių netaisė. Laisvei atgavus, visi šoko bent lopytis, taisytis, žemės reforma sukūrė apie 40 000 naujų ūkių ir ūkelių, kurie reikalingi buvo naujų trobesių. Lietuva kurui naudodavo beveik išimtinai malkas ir kai kurios sritys durpes. Apie anglis nė svajot negalėjome, nes nebuvo pinigų, reikalingų importui, reikalaujamam kiekiui. Vokiečių Lietuvos miškai buvo labai išterioti, ypač prie geresnių kelių. Mažiau buvo paliesti masyvai prie nepatogaus susisiekimo, kaip pav. panemunėse Leipalingio srity. Bet tų miškų ir mes negalėjome naudoti, nes vienas kelias jam gabentis buvo Nemunas. Tačiau juo plukdyti lenkai neleido. Tuose miškuose net išvartų negalėjom sunaudoti. Ne tik nieks nepirko, bet ir dovanai neėmė. Mažiausia miškingos apskritys buvo Vilkaviškio ir Rokiškio. Vilkaviškiečiai nuo seno naudojo durpes, tad jiems kuro klausimo nebuvo. Rokiškiečiai gi durpių nežinojo. Ir kai jiems buvo pasiūlyta gamintis kurui durpes, jie laikė tai pajuokimu – kaip žeme kūrensi krosnis. Reikėjo žemės ūkio ministerijai pradėti pačiai durpių gamybą ir įpareigoti valstybės ir savivaldybės įstaigas iš tų gamyklų pagamintų durpių pirktis sau kurą. Ir tik tada, kai savo akimis pamatė, kad siūlytoji durpė ne juokais buvo pasiūlyta ir kai kuriais atvejais ji geresnė negu malka, pradėjo patys jas gamintis. Nualintoj Lietuvoj valstybės iždo pajamos buvo liesos. O išlaidų turėjo būti galybės. Deficitų valstybė vengė. Vis stengėsi biudžetą subalansuoti. Karo nuostolių iš vokiečių negavo. Pagal sutartį su rusais, turėjom gauti ir miškų nemažą plotą ir pinigų. Bet gavome tik aukso fondo dalį, ir tai ne tokią, kokia mums priklausė. Visų vyriausybių buvo tendencija didinti pajamas iš tų savų šaltinių, kurie buvo lengviausia prieinami. Prie jų priklausė miškai. Reikalinga tad buvo jų dalį ir eksportuoti. Sąmatos sustatymo metas man buvo visada sunkmetis. Aš kietai laikiausi neišeiti iš meti¬nės kirtimo normos. Juk anuo metu kai kuriose vietose teko kirsti egles 60 metų amžiaus. Kiti kolegos ministeriai verste verte kirtimo norma didinti ir suprantama – bus mažesnės pajamos, mažiau ministerijos gaus saviems reikalams. O kiekviena ministerija tų išlaidų turėjo daug, ir švietimas, ir susisiekimas, o daugiausia ėmė krašto apsaugos ministerija. Beveik visada sąmatos pajamų už miškų pozicijoj stovėjo, kiek atsimenu, 18 milijonų litų suma. Lietuva išgyveno miško badą, ne bet kokį, bet didelį. Žmonių reikalavimai buvo pagrįsti ir jų nepatenkinimas buvo pateisinamas. Žinojau, kad už tai buvau keikiamas. Ir krikščionių demokratų suvažiavimuose už tai gaudavau gerokos pylos. Man grasino, kad aš tokia miškų politika vedu prie rinkimų pralaimėjimo. Kairioji opozicija, tuomi pasinaudodama, žadėjo miško badą pašalinti ir visų norus patenkinti. Prieš mano akis stojo dilema – ar žmonių teisingus reikalavimus patenkinti ir greitu laiku visai nustoti miškų, ar kietai laikytis kirtimo normos ir prarasti žmonių palankumo ir privesti savo partiją prie pralaimėjimo. Pasirinkau antrąją, o partiją sudėjau ant valstybės aukuro. Tad prie pralaimėjimo prisidėjau aš pats, kaip žemes ūkio ministeris, kurio žinioje buvo ir miškai. Aš labai džiaugiuosi, kad ir krikščionių demokratų C. Komitetas palaike mano miškų ,,politiką“.

22/11/2025

Prisimenant 1920-kų lapkričio kovas prie Giedraičių – pulk. J. Petruitis apie du žuvusius leitenantus:


Negalime pamiršti ir leit. MAČIUKO pasiaukojimo. Lapkričio m. 17 d., pulkui besitraukiant iš Giedraičių, leit. Mačiuką, labai sunkiai sužeistą, kareiviai nešė. Čia pat lenkai juos vijosi, smarkiai šaudydami. Leit. Mačiukas, pamatęs, kad dėl jo kareiviai vienas po kito krinta negyvi, įsakė likusiems kareiviams jį palikti kautynių lauke ir patiems kaip nors išsigelbėti. Pora kareivių, kurie nešė leit. Mačiuką, nenorėjo palikti savo naštos, bet kai ir iš jų vienas buvo sužeistas, turėjo pamesti jį. Leit. Mačiuką paėmė lenkai ir nuvežė į Vilnių. Vilniaus ligoninėj jis mirė. Tai buvo labai malonus vyras, nors ir jaunas, paskutinės to laiko laidos karininkas, bet jau buvo gerai pasižymėjęs Radviliškio kautynėse su bermontininkais ir Giedraičių kautynėse parodė savo narsumą kaip geras kulkosvaidininkas.

Leit. Kazys MATULAITIS, taip pat jaunas karininkas, labai energingas ir narsus vyras. Lapkričio 21 d. ties Seirūnų palivarku atakos metu priešo kulka jam vidurius pervėrė. Labai daug jis iškentėjo. Leit. Matulaitis po sužeidimo dar visą parą išgulėjo Kraspolės dvaro rūmuose ant grindų, nes neturėjom jokių priemonių ir laiko nugabenti jį į Ukmergę. Tiesa, dar jam, vargšui, teko keletą valandų gulėti kautynių lauke, nes po nevykusios atakos tą vietą, kur buvo sužeistas leit. Matulaitis, lenkai buvo užėmę. Leit. Matulaitis, pamatęs praeinantį lenkų karininką, paklausė jį: „Ką su manim darysite?“ Bet karininkas nieko neatsakė. Tada Matulaitis paprašė lenkų kareivį, kad jį nuvilktų į saugesnę vietą, nes mūsų puolančioji mokomoji kuopa, kurią vedė leit. Telksnys, smarkiai šaudė. Lenkų kareivis paklausė ir nuvilko leit. Matulaitį į saugesnę vietą. Netrukus mūsų mokomoji kuopa atakavo lenkus ir atsiėmė savo sužeistuosius ir nemažai lenkų.
Savo sužeistuosius tik kitą dieną, kautynėms pasibaigus, tegalėjome išsiųsti į Ukmergę. Leit. Matulaitį iš pagalių ir antklodžių padarytais neštuvais reikėjo nešte nešti, nes vežamas tuojau būtų miręs. Bet ir tuo būdu nepavyko jo nunešti iki Ukmergės. Jis mirė Liduokių dvare. Nors gydytojas Jurgelionis labai griežtai buvo uždraudęs jį nešantiems kareiviams duoti ko nors gerti, kareiviai vis dėlto neatlaikė neišklausę jo maldavimo ir davė jam truputį pieno. Leit. Matulaitis, šiek tiek nuraminęs savo troškulį, tuojau pat mirė.
Gražūs buvo paskutiniai leit. Matulaičio žodžiai, kai aš išlydėdamas pabučiavau jo pamėlynavusias, jau beveik stingstančias lūpas:
– Pone vade, aš žinau, kad tuojau mirsiu, bet man būtų labai lengva mirti, jei žinočiau, kad jūs užimsite Vilnių...
– Būk ramus, Kazeli, būtinai užimsime...
Ką gi kitą jam galėjau pasakyti?

P.S. Pulkininko J. Petručio atsiminimus ,,Mūsų žygiai“ dar galima įsigyti ,,Bonus animus“ shopitekoje.

20/10/2025

Sako, istorija - geriausias mokytojas.
Trumpa pamoka matant dabartinės koalicijos vargus: K. Griniaus atsiminimai apie valdančiosios koalicijos formavimą 1926-siais...


1926 metų rinkimų rezultatai buvo labai margi. Nei viena politinė partija šiuose rinkimuose daugumos negavo. Faktinieji rinkimų laimėtojai buvo valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, kurių ir vienų, ir antrų pozicijos Seime sustiprėjo. Faktinuoju rinkimų pralaimėtoju buvo krikščionių demokratų blokas, kuris ankstesniuose rinkimuose pats vienas laimėdavo daugumą, o 1926 metų rinkimuose tegavo tik 30 atstovų ir surinko tik 35 procentus visų paduotų balsų. Krikščionių demokratų blokas ir po šių rinkimų liko stipri jėga seime, tačiau vyraująs jo vaidmuo jau buvo prarastas.
Aišku, tokie rinkimų rezultatai nedžiugino nei dešiniųjų, nei kairiųjų. Atsimenu, tuojau po rinkimų žydų atstovas advokatas Ozeris Finkelšteinas mane paklausė:
– Viskas tai viskas, pone daktare, bet pasakyk, kur šiuose skaičiuose yra valdžia?
Ne tik bet kuri politinė partija seime nesudarė daugumos, bet ir atskiros partijų grupės buvo toli nuo vadovaujamo vaidmens. Buvo aišku, kad valdžia tegali būti tiktai koalicinė, ir tai tik koalicijoje su krikščionių demokratų bloku, žinojau, kad dėl aiškių psichologinių priežasčių koalicija su krikščionių demokratų bloku negalima, advokatui O. Finkelšteinui atsakiau:
– Krikščionių demokratų blokas su valstiečiais liaudininkais arba socialdemokratais duos tvirtą valdžią.
Adv. O. Finkelšteinas pagalvojo valandėlę ir sako:
– Taip, aritmetika teisinga, bet krikščionys demokratai neis į jokias koalicijas nei su valstiečiais liaudininkais, nei su socialdemokratais.
Adv. O. Finkelšteinas neklydo. Po šitų rinkimų krikščionys demokratai buvo taip sumišę, nustebę, įtūžę ir nusivylę, kad visos kalbos apie koalicinę valdžią su jais buvo nesėkmingos. Valstiečių liaudininkų vardu krikščionims demokratams pasiūlymus padarė adv. M. Sleževičius. Krikščionys demokratai kategoriškai atsisakė likti pozicijoje ir perėjo į opoziciją. Neliko nieko kito, kaip valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams sudaryti valdžią. Bet šitų dviejų politinių partijų bendras atstovų skaičius seime taip pat nesudarė daugumos. Jos buvo priverstos pasitelkti pagalbon mažumų atstovus. Tačiau viena bėda paprastai būna maža bėda. Mažumos jau buvo pajutusios savo svorį ir tuoj susiblokavo. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijos gerai žinojo, jog mažumos už savo paramą reikalaus kompensacijų. Taip pat ir vieni, ir kiti žinojo, kad gali būti atvejų, kada Vyriausybė negalės patenkinti mažumų reikalavimų, o tai jau pavojus, jog šitokia kombinacija ir nepatikima, ir nerimta, ir netvirta. Deja, kitokio pasirinkimo nebuvo, kombinacija su mažumomis buvo neišvengiama.
Respublikos prezidentu seimas išrinko mane, vyriausybę sudaryti pavedžiau valstiečių liaudininkų partijos lyderiui adv. M. Sleževičiui. Vyriausybę sudarant, buvo stengiamasi dėti galimai tvirtesnius pagrindus, bent tokius, koki esamose sąlygose buvo galimi. Tautininkai tuojau po rinkimų pakrypo aiškion opozicijon, tinkamon jų politiniams tikslams realizuoti. Besistengiant surasti galimybių bent dalinai sumažinti mažumų reikšmę seime, buvo nutarta daryti žygių vyriausybėn įtraukti ir tautininkų atstovą. Konkrečiai šnekant, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų frakcijos, gerai išdiskutavusios kažkieno pasiūlymą, nutarė valstybės kontrolės postą atiduoti tautininkų vadui Antanui Smetonai. Atsimenu, socialdemokratų frakcijos atstovas Kipras Bielinis susižavėjo šituo projektu. Jo nuomone, net ir tuo atveju, jei tautininkai įeis vyriausybėn, anksčiau ar vėliau jie bus opozicijoje, ir tikrai būsią gražu, jei opozicija tiesioginiai kontroliuosianti vyriausybę. Bet A. Smetona nuo šio pasiūlymo atsisakė. Jis pareiškė sutinkąs priimti pasiūlymą, tačiau tik tokia sąlyga, jei užsienio reikalų ministerija būsianti atiduota A. Voldemarui. Mano frakcijai šitas A. Smetonos reikalavimas atrodė keistas ir nelogiškas.
Mes nieko neturėjome prieš, jei ir užsienio reikalų ministerija bus atiduota tautininkams, tik atrodė labai nerimta stipriau paremti šį reikalavimą dėl jam labai nepalankios disproporcijos, kada frakcija, teturinti seime tiktai tris atstovus, reikalauja dviejų vietų vyriausybėje. Socialdemokratai griežtai atmetė šį tautininkų reikalavimą, ir taip pastangos turėti tautininkus savo pusėje nuėjo niekais. Šituo reikalu aš pats asmeniškai bandžiau paveikti A. Smetoną, kurio tačiau argumentai mane įtikino, jog reikalas iš tikrųjų nėra toks paprastas. A. Smetona man pareiškė, kad prisibijąs, jog A. Voldemaras, negavęs užsienio reikalų ministerijos, sukelsiąs tautininkų sąjungą prieš jį, o tokiu atveju valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams iš jo dalyvavimo valdžioje nebūsią jokios naudos.

09/10/2025

1920-jų spalio 9 - diena, iki šiol minima su skausmu, bet retai atidžiau pažvelgiama į Vilniaus netekimo aplinkybes.
Pulk. J. Petruitis savo atsiminimuose jas aprašė taip:


Spalio 8 d., kada lenkai pradėjo pulti Vilniaus kryptimi, armijos vadas iš Vilniaus davė tokį įsakymą:

„Šiandien iš ryto lenkai pradėjo antpuolį ant stoties Jaszuny ir srityje į vakarus ir į rytus nuo šito geležinkelio. Aš nusprendžiau ginti Vilnių. Dėliai ko įsakau tamstai (gen. Nastopkai) užimti ir ginti barą nuo geležinkelio tilto ant Vakos upės, išilgai upės Vaka, Barkovščizna, Ogrodniki, Grigaicie. Turėti stiprią atsargą.“

Tą pačią dieną apie 14 val. buvo duotas kariuomenės vado naujas įsakymas Nr. 1291 tokio turinio:

„Lenkai tęsia antpuolį ant Vilniaus. Įsakau gen. Nastopkai – 4, 7 ir 9 pulkams, 6 ir 10 baterijoms ir 3 eskadronams.
Sulig mano tam tikro įsakymo trauktis per Viliją ir užimti liniją: Vakos įtaką, Papiški, Raskazy, Bukiški, Vielka Riešą.
Majorui Musteikiui – 1, 3 ir 6 pulkai, 7 pulko 1 batalionas, šarvuotas traukinys, 2 ir 3-čia baterijos, 2-tra gaubicų baterija ir 9 baterijos vienas būrys.
Užimti liniją: Vakos įtaką, Vaka–Metropolitam, Ligoinia, Meduvis, Jurgielany, Ozierancy, Olkieniki imamai.
Jei priešas pultų toliau ir nebūtų galima laikytis, gen. Nastopkai trauktis keliu Meišegola–Širvinty, o majorui Mustekiui tarp geležinkelių Vilnius–Kaunas ir Varėna–Alytus. Generaliniam štabui pereiti į Kauną. Skyrimo linija tarp I ir III divizijų – Vilija
3-čią eskadroną išsiųsti į Landvaravą, o kita kavalerija pasilieka gen. Nastopkos žinioj.
Gen. Žukauskas.“

Šiedu įsakymai – Nr. 1290 ir Nr. 1291 – yra mums labai atmintini. Jie, galima sakyti, paskubino Vilniaus atidavimą lenkams. Jei ne šie įsakymai, rodos, Vilnių būtų buvę galima jei ne apginti, tai bent ilgą laiką ginti, ne taip skubai atiduoti. Čia, žinoma, nė kiek nekalti nei 4-asis nei 9-asis pulkai, nes jie labai didvyriškai gynėsi iki pat paskutiniųjų, eidami savo pareigas. Jei ne tokie įsakymai, žinoma, jie ir toliau būtų gynę Vilnių ir gal būtų apgynę, tik reikėjo jiems padėti. Tačiau išėjo visiškai priešingai. Spalio 9 d. naktį galvotrūkčiais visi vykdo įsakymą Nr. 1291 ir Vilnių atiduoda be vieno šūvio, nė kiek nebesipriešindami. Abidvi divizijos užima nei taktikos, nei topografijos atžvilgiais nepateisinamą poziciją.
Atrodo, kad mūsų generalinis štabas per daug susinervino ir nebežinojo, ką daryti, todėl davė vieną paskui kitą tokius keistus įsakymus. Ne vienas mūsų šiandien stebimės iš Grigorjevo , Kauno tvirtovės komendanto, kad jis 1915 m. taip lengvai atidavė vokiečiams Kauno tvirtovę, bet dar daugiau reikėtų nustebti ir dėl mūsų Vilniaus atidavimo. Tiesa, Vilnius – ne tvirtovė, bet, mano supratimu, dar daugiau kaip tvirtovė – nes mūsų sostinė, o sostinių niekas taip lengvai neatiduoda. Tai baisiai blogai paveikė ir kariuomenės, ir visos tautos dvasią. Tautos sostinė yra labai stipri moralinė tvirtovė.
„Aš nusprendžiau ginti Vilnių“ (įsakymas Nr. 1290). To nepakako tada. Lengva sėdint kabinete spręsti, reikėjo imtis tinkamų apgynimo priemonių. To nepadaryta. Pasakys kas: nebuvo rezervų, per silpnos jėgos. Tikri vadai taip nesiteisina. Rezervus patys vadai sau pasigamina laiku, kad lemiamu momentu ir reikalingoj vietoj galėtų juos panaudoti. Šiuo atveju, pvz., buvo galima iš trečiosios divizijos paimti bent vieną pulką, porą baterijų ir šarvuotą traukinį. O čia šarvuotam traukiniui ypač gražaus darbo būtų buvę.
Taigi, vieno kabinetinio sprendimo nepakanka. Dėl to toks sprendimas jokio tikslo ir nepasiekė, nes tą pačią dieną vakare duodamas antras įsakymas Nr. 1291, kuriuo jau Vilnius nebeginamas, bet atiduodamas. Dabar pirmoji divizija turi palikti Vilnių, persikelti per Nerį ir užimti poziciją nuo Vokės upės įtakos iki Riešės – maždaug 8–10 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, o trečioji – nuo Vokės įtakos iki Valkininkų.
Sunku suprasti, kodėl Neries upė nepanaudota kaip natūrali gamtos kliūtis, taip pat ir vyraujantieji kalnai prieš Vilnių? Juk forsuoti tokią upę kaip Nerį tai ne menkas dalykas ir reikia labai gerai pasirengti tokiam žygiui. Čia Żeligowskio divizijas būtų galima ilgam laikui sutrukdyti. Geriau būtų buvę, kad lemiamas susidūrimas su lenkais būtų įvykęs Vilniuje, bet ne Giedraičiuose ir ne Širvintuose, kur mūsų užimamos pozicijos buvo daug blogesnės. Palikdami be kovos Vilnių, lenkams taktišku atžvilgiu suteikėme labai patogią bazę, o sau – nieko. Galų gale, jei priešakyje Vilniaus, t. y. kairiajame Neries krante, ir labai sunku būtų buvę laikytis, tai dešiniajame maj. Musteikis su pusėtinai stipria divizija galėjo truputį pamanevruoti į priekį ar į sparną ir parodyti, kad kai kada mokam ir aktyviai gintis. Jei mes mokėjom ties Širvintais ir Giedraičiais būti aktyvesni, tai tuo labiau mes turėjom tai parodyti ties Vilnium. Bet čia pasireiškė tiesiog nepaprastas pasyvumas. Paskutinis įsakymo posmas visiškai beviltiškas: „Jei priešas pultų toliau ir nebegalima būtų laikytis, gen. Nastopkai trauktis keliu Maišiogala–Širvintai, o maj. Musteikiui tarp geležinkelių Vilnius–Kaunas ir Varėna–Alytus. Generaliniam štabui pereiti į Kauną.“
Panašu į rusų vadovybės taktiką 1812 m., kai Napoleonas žygiavo į Rusijos gilumą. Bet Lietuvos teritorija tai ne Rusijos teritorija. Dėl to tokia taktika ar strategija mums buvo neleistina. Atrodo, kad baimė, panika buvo apėmusi mūsų štabą. Jei nebūtų buvę baimės, tai generalinis štabas, bent operacijų skyrius, turėjo pasilikti Vilniuje ir sunaudoti visas gynimosi priemones. Čia jis turėjo susitikti su T. Sąjungos kontrolės komisijos atstovais. Juk gen. Sikorskis, lenkų generalinio štabo viršininkas, norėdamas pateisinti šį lenkų žygį prieš T. Sąjungą, paskelbė, kad gen. Żeligowskis ir jo štabo viršininkas yra maištininkai. Todėl juos žūtbūt reikėjo sulaikyti kaip galima ilgiau prie Vilniaus ir tuo pat metu iš Vilniaus reikalauti, Suvalkų sutartimi pasiremiant, kad T. Sąjunga šią Żeligowskio ir Babickio avantiūrą neatidėliodama likviduotų.
Padaryta visiškai priešingai. Mūsų vadovybė išsigąsta Żeligowskio puolimo, duoda tiesiog panišką įsakymą trauktis iš Vilniaus ir nurodo, kad jei ir šiapus Vilniaus nurodytose pozicijose sunku būtų atsilaikyti, tai trauktis „Maišiogalos kryptimi“, bet nepasako, kur galų gale reikia sustoti.
Šį įsakymą vykdant gauti toki rezultatai: I divizijos vadas spalio 8 d. vakare savo dalių vadams duoda, pvz., 7-ojo pulko vadui, tokį įsakymą:

„7 pulko vadui pulk. Adamkavičiui, gavus atskirą paliepimą trauktis iš Vilniaus ir užimti barą nuo Razkazy imamai iki Bajory imamai Iš dešinės 4-tas, iš kairės 9-tas pulkai. Visas gurguoles, naujokus ir nerikiuotes išsiųsti iš Vilniaus Maišiogalos, Ukmergės link. Dalims būti visiškai pasiruošusioms, kad gavus įsakymą per penkias minutes galėtų išvykti. Štabas divizijos trauksis keliu Vilnius–Ukmergė.“

O jau spalio 9 d. iš ryto divizijos štabas duoda šitokį keistą įsakymą:

„Eina mūšiai su lenkais ties Tartaka . 9 pulkas dar laikinai ant vakarykščių pozicijų. Kai bus žinių, kad 9 pulkas traukiasi, trauksimės ir mes. Generalinis štabas išvažiavo. Pirmas štabo divizijos punktas numatomas Bukiškyje.“

Iš šio įsakymo matyti, kad ir divizijos štabas nebedarė jokios įtakos kautynių eigai, bet tik laukė, kol 9-asis pulkas ims trauktis. Žodžiu, viskas priklausė nuo priešininko, kaip jis padarys, taip ir bus gerai, nes ,,kaip bus žinių, kad 9 pulkas traukiasi, tai ir mes trauksimės“. Divizijos štabas visiškai supasavo. Atrodo taip, lyg įsakymus davinėtų civilis žmogus, kuris niekad nieko nebuvo girdėjęs apie karo dalykus.
Spalio 9 d. apie 13 val. buvo apleistas Vilnius ir abi divizijos pasitraukė į kariuomenės vado paskutiniu įsakymu nurodytas pozicijas. Tą pačią dieną 19 val. lenkai užėmė Vilnių.

Tokie pulk. J. Petruičio pamąstymai suerzino ne vieną aukštą kariškį ir atsakymą, kaip jie reagavo galima rasti jo atsiminimų knygoje ,,Mūsų žygiai".