https://bonusanimus.shopiteka.lt/

Bonus Animus, M. K. Čiurlionio Gatvė 1-30, Vilnius (2025)

10/09/2025

Praėjus 105 metams - šiek tiek apie karštas rugsėjo pradžios dienas Augustavo apylinkėse iš pulk. J. Petruičio atsiminimų knygųs ,,Mūsų žygiai".

Tačiau šio „drąsaus“ sumanymo neteko įvykdyti, nes tą pačią dieną vakare gavom įsakymą Nr. 16, kuriuo įsakymas Nr. 15 buvo pakeistas šitaip:

„Lenkai nachališkai, nesiskaitydami su mūsiškiais, nustūmė mūsų priešakines dalis prie Augustavo ir prasiveržė pirmyn, užimdami Suvalkus ir Seinus.
Dabartiniu laiku lenkai, pradedant iš dešinės, yra savo priešakinėmis dalimis atstu 5 kilometrai nuo Wižajny, Szipliszki, Punsk, Sejny. Ant baro Sejny Augustavo perkaso žinių apie priešą, neturim. Dešiniam bare lenkai randasi: Lipsk, Nowy Dwor, Kuznica. Miškuose ant linijos Sejny – Lipsk – lenkų nepastebėta. Rusai prieš lenkus laikėsi ant linijos fortų ir pagal Nemuną. Lenkų jėgos rajone Suvalki – Sejny du pulkai pėstininkų, trys eskadronai ir trys baterijos.
Turėdami omeny paimti į savo rankas Gardiną ir užimti valstybės rubežius, būtinai turime atmesti lenkus už linijos punktų: Lipsk–Augustow–Grabowo ir ant šios linijos turim užimti stiprią poziciją, prieš lenkus.
Išpildymui šio įsakau:
Majoras Čaplikas
(Tos pačios jėgos).
Iš Szapotzkin 2-IX – 5 val., prisidengus kairį sparną, užimant poziciją pagal Lososną , Popilia, Nurka, Tatarka, Bobr – tvirtai spausti lenkus Augustavo link. Iš dešinės laikyti savo žinioje barą iki Augustavo perkaso imtinai.
Majoras Ramanauskas
2 pulko vienas batalionas.
5 pulko vienas batalionas.
Iš Berzniki žygiuoti 2-IX – 11 val. kryptimi Augustavo link. Žygiuojant savo žinioje laikyti barą iš kairės Augustavo perkasas išimtinai, iš dešinės liniją punktų: Krasnopol, Buda, Czerwony Krzyž, Danowskie ir jez. Kalejty. Visi šie punktai imtinai.
Majoras Jakaitis
5 baterijos keturios kanuolės
1 eskadronas.
Susikoncentruoti Szypliszki, iš kur 2-IX – 5 val. pradėti žygiavimą Suvalkų ir Augustavo link, savo žinioje laikant barą iš dešinės vokiečių rubežių, iš kairės punktai nurodyti grupei „P“ išimtinai.
Kap. Petruitis
2 pulko vienas batalionas.
Būti susigrupavusiam sodžiuje Grandzicze ir visą laiką laikyti ryšius su rusais. Atsitikime, kai rusai apleidžia Gardiną – užimti pozicijas pagal Nemuną iš dešinės nuo įplaukos Lososnos iki Kochanowo, tvirtai susistiprinus prie miesto tilto.
Kap. Škirpa.
5 pulko du batalionai,
7 baterijos keturios kanuolės.
Laike žygiavimo skraidys orlaiviai ir mėtys bombas. Ryšio palaikymui su savo orlaiviais mėtyti raketas.
Mano pavaduotojai nurodyti įsakyme 15 Nr.“

Manėm, kad naujas įsakymas bus kiek realesnis. Rugsėjo 1 d. atvažiavo į Seirijus pats kariuomenės vadas ir pirmesnį Marijampolės grupės vado įsakymą pakeitė. Bet perskaitę šį naująjį įsakymą pastebėjome jo tapatybę iš esmės su pirmesniuoju, jis buvo tik aiškiau suredaguotas ir gal dar platesniu užsimojimu siekė apsupti lenkus. Maj. Čaplikas turėjo žygiuoti iš Sapackinės nebe Lipsko kryptimi ir paskui tiesiai per Augustavą į Račkas, bet iš karto pasukti daug kairiau pagal Nemuną pro pat Gardino fortus, užeidamas už akių bolševikams Kuznicos kryptimi, ir nuo Lososnos upės, remdamasis savo kairiuoju sparnu ištisa upių eile, pasisukti stačiu kampu į dešinę ir iš čia plentu Gardinas–Augustavas žygiuoti per Lipską, Augustavą tiesiai į Račkas. Dabar jo maršas bus nebe 70, bet apie 100 kilometrų. Taip tarp Gardino ir Augustavo priešo kariuomenės nė kiek nebeliktų, lengvai galėtume užimti savo sieną, Gardiną ir toliau laikytis griežto „neutraliteto“.
Vadovybė, matyti, išleido iš galvos, kad mūsų kariuomenė buvo suvargusi. Iš visų dalių, gali būti 2-asis pulkas mažiausiai buvo pa¬vargęs. 10-asis pėstininkų pulkas galutinai buvo demoralizuotas, išvargintas, iškrikęs ir kautynėms visiškai netiko. Jam reikėjo duoti ilgą poilsį, kad susitvarkytų. O jis turėjo iš Štabino–Lipsko–Gardino linijos be kelių, pakrikusiai per miškus ir balas atsitraukti į Vižainio–Cipliškių poziciją. Tvarkingai jis jokiu būdu negalėjo to padaryti, nes jo kuopos buvo išmėtytos tarp Augustavo ir Gardino ir turėjo po 15–20 kilometrų barus. Todėl pulke jau nebebuvo drausmės ir jokio ūpo su kuo nors kautis. 8-asis pulkas taip pat buvo labai pavargęs, dvi dienas žygiavęs, padarydamas apie 70–80 kilometrų; todėl ir jam reikėjo pailsėti. 5-ajame pulke dauguma kareivių buvo naujokai, žygiuoti nepratę, nutrintomis kojomis, nes tik ką pulkas iš Alytaus buvo atvykęs. 6-ojo pulko batalionas ne mažiau buvo pavargęs kaip 10-asis pulkas, nors ir buvo jis dar tvarkingas, bet ir jam reikėjo poilsio. Apskritai, silpnos mūsų jėgos ne tik kautis, bet vien tik žygiuoti be kovų tokiu nepaprastu maršu nebūtų įstengusios.
Gavęs šį įsakymą, ėmiausi jį vykdyti. Bet kaip jį vykdyti? Man su batalionu įsakyta „būti susigrupavusiam sodžiuje Grandzicze“, t. y. prie Gardino tvirtovės VI forto. Bet ką gi aš ten veiksiu; ten dar tebestovi rusų kariuomenė ir tvirtai laikosi. Kai rusai išeis iš Gardino, tai turėsim užimti poziciją nuo Lososnos įtakos į Nemuną iki Kochanovcų ir įsistiprinti prie miesto tilto. Bet bolševikai nė nemano užleisti mums Gardino. Todėl aš, stovėdamas Grandzicze kaime, kairėj Nemuno pusėj, nė kiek negaliu padėti, jei bus reikalas, anoj pusėj Nemuno veikiančiai mūsų kariuomenei. Todėl, pasitaręs su karininkais, nutarėm, kad mes būsime naudingesni, jei apsistosime Ožėj, kur yra tiltas per Nemuną. Ir iš čia, esant reikalui, galėsime padėti majorui Čaplikui. Taip ir padarėme. Apie 1 val. nakties išėjom iš Pariečės ir tiesiai per mišką nužygiavome į Ožę. Miškas begalinis. Nė gyventojų niekur nėra, visur pušynas, nė dangaus nesimato, net nejauku. Išaušus jau buvom Ožėj. Čia radom mūsų pulko vyr. leit. Ivanauską su kuopa. Mums atėjus jis su kuopa išvyko į Sapackinę. Aš taip pat nieko nelaukdamas nujojau į Sapackinę. Ten radau mūsų pulko vadą majorą Laurinaitį.
– Jonai, – sakau jam, – tu prieš šio įsakymo vykdymą nuvyk į Seirijus ir įtikink grupės štabą, kad mes bevykdydami šį įsakymą galime sulaukti didelės katastrofos. Nesakau, kad ši operacija būtų visiškai neįmanoma. Ją būtų galima įvykdyti, tik ne tokiomis priemonėmis ir ne tokiu būdu. Juk tam tikslui reikėtų paimti visą pirmąją diviziją ir dar trečiosios dalį, kurios ten dabar be jokio darbo bastosi. Prie Daugpilio užtektų palikti vieną pulką. Tada čia turėtume tokias jėgas, su kuriomis lengvai galėtume laikyti mūsų neutralitetą, ir tai tik tuomet, žinoma, jei mūsų jėgas tinkamai suskirstysime ir neišbarstysime be jokio reikalo po visus miškus, kaip dabar kad darom.
– Tai tu, kad esi toks gudrus, įtikink juos. Aš jau kalbėjau ir su Glovackiu, ir su Ladyga.
– Ką sako Ladyga?
– Jis vakar mus bailiais pavadino. Sako, „kai duosite keletą šūvių, tai ir išsilakstys lenkų žąsys“.
– Duok, Dieve, kad jos išsilakstytų, bet gali būti ir kitaip. Bijau, kad tik mes neišsilakstytume. Ką sako Čaplikas, kaip jam atrodo?
– Na, ir jis taip pat sako, kad bus blogai.
Paskui dar sykį apsvarstėm duotą mums įsakymą. Kad apsistojau Ožėj, vietoj Grandzicze, Laurinaičiui taip pat atrodė tikslu. Vykstu atgal į Ožę labai nusiminęs, žiūrėsime, ką rytojus parodys.

07/08/2025

Rugpjūtis - 1919:
Ištrauka iš karo korespondento A. Vienuolio įspūdžių fronte.

Važiuodamas į frontą, turėjau tikslą aprašyti visą lietuvio kareivio išprusimą, pradėdamas nuo to, kaip jį pirmą kartą pamačiau Vilniuje, stovintį prie Lietuvos Tarybos sargybos, bet dabar, pabuvęs fronte ir arčiau susipažinęs su mūsų karžygiais, atsisakau nuo savo sumanymo. Tai gal aprašyti tik tas, kas drauge su jais perėjo kovodamas per visą Lietuvą, pradedant nuo Vilniaus ir Alytaus iki Salakų. Kitaip ir mano aprašymas būtų tolygus tiems įžengiamiems straipsniams, kuriuose autoriai, nė karto nepabuvoję fronte ir nesusipažinę su mūsų jaunųjų kariškių dvasia, vien rašo apie bolševikų silpnumą ir mūsų armijos žygiavimą pirmyn. Tie nereti atsitikimai, kad 50 mūsiškių užpuola 300 bolševikų arba kad 300 bolševikų niekada nepraleidžia progos užpulti 50 lietuvių, mūsų spaudoj kažkaip lieka nepastebimi. O tokių atsitikimų mūsų kare su bolševikais yra be galo. Ne veltui taip ilgam laikui nutilo rusai, nepasisekus atgal paimti Salakų. Jų dešimt kartų didesnės pajėgos tirpte tirpo, susidūrusios su mūsų kuopomis. Paskiau paimti belaisviai pasakojo, kad jų buvo daugiau nukautų ir sužeistų negu kad mūsiškių gyvų. Ties Salakais rusai išstatė visas savo pajėgas, kurias tik galėjo sutraukt iš Dvinsko, ir žūtbūt buvo pasiryžę paimt atgal šitą svarbią ežerų poziciją, bet jaunutė lietuvių armija išlaikė karo kvotimą ir aiškiai išrodė tiek mūsų kareivių narsumą, tiek vadų gabumą. Tai įsidėmėjo ir frontą aplankiusi anglų misija, o prancūzų laikraštis „La R***e Parlementaire“ 29–30 Nr. pašvenčia jaunutės organizuotos Lietuvos armijos darbuotei net ištisą straipsnį, pabrėžia lietuvių karingumą.
Malonūs štabo karininkai paprašė pietų. Bet jiems nebuvo kada pietauti: be paliovos skambino iš pozicijų telefonu ir reikalavo tai vieno karininko, tai kito. Tai atjodavo iš fronto su svarbiais pranešimais kareiviai ir karininkai, žvangėdami pentinais, tai kėlės nuo stalo, žiūrėjo į žemėlapį, tarėsi ir rašė įsakymus. O armotos vis griaudė ir griaudė.
– Klausau?.. Kas?.. Penktoji kuopa! – buvo girdėti man valgomajame, kaip karininkai kalbėjo telefonu su frontu: – Šovinių reikalinga?.. Šoviniai jau jums išsiųsti, o tuo tarpu pasiimkit iš šeštos kuopos.
– Kas?.. Per ežerą šaudo!.. Atsitraukti?.. Nė žingsnio atgal!.. Laikykitės vietoj ir susisiekit su devintąja kuopa.
– Apsiautė jus? Iš dešinės?.. Tai jum taip regis – tai jūs juos apsiautėt iš kairės, paspauskit – paimsite belaisvių...
Bevalgant pietus, atvedė į štabą pozicijose pagautą šnipą, draug pristatė ir kaltinamąjį protokolą. Po pietų buvo jo tardymas. Šnipas – vidutinio amžiaus valstietis, sentikis, basas ir vienplaukinis. Kadangi jis buvo pagautas bešnipinėjantis, tai ir nesiteisino, tiktai visas išbalęs ir nusigandęs neatsakydamas į klausimus burzdėjo kaži kokius žodžius, minėjo pačią, vaikus ir, vartydamas akimis, trypė vietoj, prašė atleisti. Kol kariškiai tarėsi, jis stovėjo kaip apkvaišęs ir tarytum nejautė, kaip per jo išblyškusį veidą ropinėjo musės. Bet fronte šventiems jausmams ne vieta. Išklausinėję jį, liepė išvesti. O kaip aš tą valandą gailėjau, kad tąsyk nebuvo tapytojo: kokį turiningą galima buvo nupiešti paveikslą „Šnipo tyrinėjimas“!
Paskiau atvedė naujai suimtų belaisvių. Nors daug jau ateina ir patys, atsineša su savimi šautuvų ir šovinių. Raiteliai atjoja raiti. Atėjusius be ginklų fronto kareiviai grąžina atgal. Tarp paimtųjų buvo tik du komunistai – juos išdavė patys kareiviai, kiti visi – tai sumobilizuoti rusai, latviai ir vienas žydas. Komunistus fronte atskiria nuo paprastų raudonarmiečių ir laiko kaipo įkaitus. Pastaruoju laiku lietuviai komunistai išnyko iš fronto. Eina gandas, kad jie patyrė, esą Lietuvą užpuolę lenkai, nutarę visai nebekariauti prieš savo tautiečius lietuvius. Tada aukštesnioji tarybų valdžia, išrankiojusi juos iš armijos ir Dvinske sudariusi atskirą lietuvių batalioną, mananti sunaudoti kovose prieš lenkus. Išvažiuojant man iš fronto, buvo gauta žinia, kad į Dūkštas prieš lenkus atėjusi iš Dvinsko kažkokia neseniai sudaryta brigada! Bene ir bus tai tas lietuvių batalionas. Taip pat labai prastai jaučiasi komunistų armijoj ir lietuviai oficieriai. Ne veltui oficierio komunisto lietuvio Ž-čie pradėjo drebėti pažiaunė, kai, įkaitais mainantis, vienas lietuvis parodęs jam į išvežamus į Rusiją lietuvius bolševikus ir jų pasigailėjęs, kad kai tėvynė laisvės sulaukusi, tada juos užrištomis akimis iš tėvynės veža.
Suimtieji belaisviai pasakojo apie komunistų armijos silpnumą, apie jų nešvarias priemones, kurių jie griebiasi varydami sumobilizuotus kareivius į ataką. Pasak jų, tai bolševikų grandiniuose kiekvienas dešimtas žmogus komunistas, taip pat komunistai ir visi kulkosvydininkai, užpakaly grandinės visuomet einanti su kulkosvydžiais kiniečių kuopa ir, jei grandinė bėganti atgal, tai kiniečiai su kulkosvydžiais pastoja kelią ir į bėgančius šaudą. Už pasidavimą Tarybų valdžia baudžianti ne tik pasidavusiųjų artimiausius gimines, bet ir tuos sodžius ir valsčius, iš kur jie yra kilę. Pasakojo, kad bolševikų fronte visi kiti, net ir komunistai, laukią, kad tik lietuviai smarkiau paspaustų, tai bolševikai bematant atsidurtų už Dvinsko, kad tuo būdu veikiau nubaigtų karą. Taip pat labai darančios įtakos mūsų iš aeroplanų pamėtytos proklamacijos.

04/08/2025

Kaip seniau, taip ir dabar.
Tuo gali įsitikinti skaitydamas senus tekstus.
Pavyzdžiui, vieno JAV lietuvio atsiminimus apie kelionę į Lietuvą 1928 m., o juose - kovos su rusų kalba Palangoje epizodą:

Kurhauze vakare įvyksta incidentas. Lietuviai neiškenčia kam veik visą vasarą dainuoja rusai ir jie apžergę visą tą įstaigą. Tariasi, konspiruoja kaip išvyt rusus. Ir štai kas at sitinka.
Mes nueinam į salę triukšmo kelt ir iššvilpt rusą dainininką. Susėdam prie stalo, vienas patriotas kritikas kariuomenės majoras (iš kitos vilos), vienas poetas, ir mes. Prie kito stalo šalę musų sėdi gen. Žukauskas su savo pažystamais. Kaip tik rusas pasirodė scenoj, majoras prie musu stalo sušuko: ,,Von! nereikia rusų!“ Ir laukė kada kiti padės jam trukšmavot, bet publikos buvo mažai ir nieko neišėjo. Bet štai ateina prie musų stalo, atsisėda gen. Žukauskas, kurį pamatęs majoras nusigando. Mat, majoras kaip tai generolo nepatėmijo sėdinčio arti, nors mes matėm. Generolas pradėjo mums išmetinėti, kad taip negerai, nereikia pavydėt žmogų valgyt, kur jis kitur gaus, juk visiems reikia gyventi Majoras norėjo aiškint, kad nereikia čia rusų, tegul važiuoja į savo šalį, bet generolas paaiškino, jog jeigu tas žmogus būtų toks atkaklus rusas, jis nebūtų iš ten išvažiavęs, o svetimoje šalyje būdamas turi kaip nors uždarbiauti. Ir peršnekėjo mus, bet labai gražiai, ir iš to patėmijau kad gen. Žukauskas turi gana žmonišką širdį kiekvienam.
Rugp. 18 d. Šiandien atsikraustė į musų vilą Jo nas Dikinis su savo žmona ir vaikais. Tai buvo netikėtas susiėjimas, nes juos pažinojom iš Amerikos — jie buvo pradiniai ,,Dzim- dzi-Drimdzi" keli metai atgal. Tai svekinimosi ir juokų!
Dikinis dabar yra Kelmėj valdiškas notaras, kas yra sulyginamai gerai vieta.
Jis Amerikoj būdamas buvo susirgęs džiova ir vos pabėgo nuo mirties, o dabar kas kita: nusišėręs, pilvotas, gražiai išrodo, malonu susitikt. Jis kaip su dzimdziais taip, ir be jų yra geras ,,šposininikas" ir mus visada prijuokino.
Ruošiamės rytoj apleisti Palangą, užtai einam paskutiniu sykiu išsimaudyti Baltijos jūroj.

Rusų išvijimas

Mūsų konspiratoriai nenurimo nuo generolo pabarimo, ir kitą vakarą vėl revoliucija. Bet dabar padaryta kitaip: konspiratoriai sutarę nueina anksti, da prieš publikos rinkimąsi į salę, prieina prie stalo, kur parsiduoda tikietai, ir užkalbina lietuviškai. Kasininkė, stora rusė, lietuviškai nesupranta ir atsako rusiškai, kas davė priežastį jiems pareikalaut jos ir jos vaikų dainininkų išsinešdinti, nes čia lietuvių lankymo vieta ir rusų nereikalinga. Padaryta taip gi, kad policijos viršininkas tuoj atėmė tiems rusams (jų buvo du vyrai ir dvi moteriškos, rodos, motina su trimis vaikais) leidimus Palangoj būti ir jie turi iš važiuoti. Ir kada mes vėliau nuėjom į salę, prie kasos sėdėjo lietuviai, ir nepasirodė scenoje dainininkas rusas, o programą už pildė viena p-lė Dambrauskaitė....
Grafas Tiškevičius, būdamas pats ne biznierius, užleido salę ir programą rusams, ir jie sau valdė per vasarą. Bet jau to daugiau nebus, nes ir jam buvo paaiškinta dalykas.

30/07/2025

Liepa, 1915-ti.
Laikas, kai vokiečiams veržiantis per Lietuvą, prasidėjo tai, ką rusai vadina ,,pabėgėlių metu", o ukrainiečiai ir lenkai - pamirštu genocidu: maždaug 4 mln. vakarinių Rusijos imperijos gubernijų išvarymas į Rytus, kad vokiečiams ir austrams liktų ,,išdeginta žemė".
Lietuva neteko pusės milijono gyventojų, iš jų 250 000 buvo lietuviai. Ir toli gražu ne visi po keletos metų grįžo namo.
Žemiau - trumpa ištrauka iš vieno šios tragedijos liudininko prisiminimų, paimta iš knygos ,,Krajus dega":

Vokiečiams peržengus Nemuną keliai ir keleliai į rytus užtvino pabėgėliais. Vieni pabėgėliai keliavo tavo noru, kiti gi priversti buvo apleisti savąją tėvynę. Rusų kariškoji vyriausybė, norėdama kuomi nors pateisinti savo nepasisekimus, intardavo viet¬nius gyventojus šnipinėjime. Pradžioje šis šešėlis krito ant žydų. Užtat visiems žydams ir buvo įsakyta išsidanginti iš Lietuvos. Paskui pradėjo intarinėti šnipinėjime ir lietuvius. Tūlam laikui praslinkus po išvarymo žydų šiaurvakarinio fronto vadas paliepė per 15 varstų nuo mūšio fronto prašalinti visus gyventojus. Paskui gi buvo paliepta visai prasišalinti iš Lietuvos, kurioje karės viesulas siautė vis su didesniu įnirtimu. Be to, turtas, namai, javai paliepta sunaikinti, sudeginti. Girdi, te vokiečiai atėję į Lietuvą miršta badu. Taip rusai darė kuomet 1812 metuose prie Maskvos artinosi francūzų imperatorius Napoleonas. Prižiūrėjimui, idant šį įsakymų žmonės pildytų, buvo paskirti net tam tikri būriai kariuomenės, kurie nemielaširdingai mušė ūkininkus nagaikomis.
Priverstinas varymas gyventojų, jokiais valstybiniais tikslais nepateisinamas, lietuvių vargus padidino dvigubai. Juk kartais įsakydavo išsikraustyti per keletą valandų. Tokiu būdu tokiame trumpame laike gyventojai nesuspėdavo nei atsakančiai prisiruošti kelionėn, nei paslėpti bei išsivežti savo turto. Kartais ir arklio ant greitųjų nesurasdavo. Prisieidavo keliauti pėsčiomis. Vai varginga, varginga buvo tų nelaimingųjų pabėgėlių kelione! (Be abejo, teisingiau būtų juos vadinti ne pabėgėliais, bet ištremtuoliais.) Dažniausia keliaudavo žmonės silpnos sveikatos – seneliai, moterys, vaikai. Daugumas vyrų, kurie turėjo dvi rankas, dvi kojas ir galvą, paimti į kariuomenę. Badas ir ligos lydėjo juos kelionėje, kapų gi eilė – jų kelionės pėdsakai. It čigonai, keliauna tie pabėgėliai savaitę, kitų, trečią ir daugiau. Arti karės veiksnių geležinkeliai paprastai labai užimti. Naktigultui pabėgėliai dažniausiai sustoja kame nors miške. Maitinasi kuomi pakliūva, ką randa pakelyje. Iš didelio nuovargio, alkio, susirūpinimo daug pabėgėlių, ypač vaikų, miršta.
Dažnai pabėgėliams prisieidavo keliauti draug su kariuomenė, kurių apšaudydavo vokiečiai. Taip buvo pavyzdžiui, ant plento nuo Joniškio į Šiaulius. Arba vėl prie Raudondvario, netoli Kauno. Rusų artilerija ten ilgokai šaudė į vokiečius, kurie žūtbūt stengėsi pereiti tiltų per Nemuną. Vokiečiai tais pačiais ,,pyragėliais“ vaišino rusus. Pabėgėliai, nespėję laiku prasišalinti, atsidūrė tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės į juos šaudė vokiečiai, iš kitos rusai. Daug ten žuvo mūsų žmonelių.
Ne geriau ir tiems pabėgėliams, kuriems teko keliauti traukiniais. Visi žinome ,,tobulumą“ tvarkos Rusijos geležinkelių. Pabėgėlius dažniausiai veždavo tavoriniuose vagonuose, kame nėra kur nei atsigulti, nei atsisėsti. Ramiu laiku tais vagonais vežiodavo gyvulius bei prekes. Nuolatinių pečių juose irgi nėra. Užtat žiemos laike pabėgėliai gerokai pašaldavo kelionėje.
Kartais vagonai su pabėgėliais net po keletu savaičių išstovėdavo kur nors stotyje. O būdavo ir tokių atsitikimų, kad pabėgėlius visokiais aplinkiniais keliais veždavo į kokį nors miestą po keletą sykių. Pavyzdžiui: galų gale po 2–3 mėnesių pabėgėliai išvažiavo, na, kad ir Orenburgan. Ant traukinio durų dideliomis raidomis rusiškai užrašyta ,,Orenburg“. Kol neapžiūrės gydytojas, kol nebus atlikti kiti formalumai, pabėgėliai iš vagonų neišleidžiami. Priėjęs prie vagono koks nors gelžkelio sargas, kuriam kažkodėl nepatiko pabėgėliai, ištrina ant durų parašų ,,Orenburg“ ir parašo vardą kokio nors kito miesto, pavyzdžiui, ,,Kaluga“. Valdininkėliai, pamatę šį naujų parašą, pamano, jog tai paliepimas aukštesnės valdžios ir jie įsako grąžinti traukinį atgal Kalugon. Ten irgi gali kam nors nepatikti pabėgėliai, ir juos pasiunčia atgal Orenburgan, ar kokion nors kiton vieton. Tokiu būdu nelaimingi pabėgėliai dažnai po keletu mėnesių vežiojami ten ir atgal. Daug žmonių tokioje kelionėje suserga. Nemažai ir numiršta. Kartais bekeliaudami išsiskiria pabėgėliai vienas su kitu. Tėvai atsiduria viename mieste, vaikai kitame. Mat, traukiniai vienur stotyse ilsisi, net po keletą dienų, kitur gi ir penkių minučių nepastovi. Kuomet traukinys apleis stotį – pabėgėliams dažniausiai nepasakoma. Išėję į artimiausi sodžių bei miestelį pasiieškoti maisto jie kartais sugrįžę traukinio su savaisiais jau neberanda.
Dar gilesnis ašarų klanas, dar ilgesnė virtinė vargų.
Man begyvenant Žasliuose (Vilniaus gub.) tapo ten atidarytas skyrius Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karės šelpti. Daugiausia pabėgėlių susispiesdavo tose vietose, kur buvo šelpimo draugijos. Užtat ir į Žaslius suėjo tūkstančiai pabėgėlių iš įvairių Lietuvos kraštų. Liūdna buvo žiūrėti į tas minias alkanų žmonių. Per ištisas dienas ir naktis stovėdavo jų eiles prie klebonijos durų, iš kur buvo dalinama pašalpa. Čia buvo visokių. Nuožmi karė sulygino visus luomus. Kai kurie pabėgėliai, matyt, labai nukentėjo nuo žiaurumų rusų kazokų. Savo akimis mačiau daug moterų, vaikų, kurių rūbai buvo sukapoti nagaikomis. Vieno gi senelio pabėgėlio net ir veidas buvo nemielaširdingai sumuštas nagaikomis. Nemažai pabėgėlių, manydami, kad ir išbėgus nebus geriau, nutarė pasilikti čia pat ir laukti vokiečių.

24/07/2025

Dar vienas istorinės liepos paminėjimas - 1920 m. liepą pasirašyta Lietuvos - Sovietų Rusijos taikos sutartis.
Ta proga - trumpa ištrauka iš taikos derybų liudininko Antano Vienuolio užrašų, paimta iš jo knygos ,,Iš karo korespondento užrašų".
Kaip matome, visais laikai derybose su rusais tk duok pirštą - nukąs visą ranką.

Antras oficialus posėdis buvo gegužės 7 d. ir į visus padarė blogiausio įspūdžio. Tas posėdis įtikino mus, kad rusai yra ne mažesni, bet didesni imperialistai už buvusiuosius caro laikų imperialistus. Joffe savo kalboje daugiau afišavosi, varė propagandą ir kėlė į padanges bolševikų „principus“ bei „idėjas“, negu kad reikalą kalbėjo. Tiesa, kalbėtojas jis geras, diplomatas apsukrus, bet iš akių matyt, kad jis neperkalbamas ir visuomet ras ir priekabių, ir priekaištų savo priešininkui įveikti. Jis greit atsako, bet visuomet ir labai dažnai taria ištisus žodžius: proletariat Rossiji, sovet rabočich , k. k. d... ir taip toliau. Tas, be abejojimų, padeda jam orientuotis, o į menkai teišsilavinusį žmogų daro didelio įspūdžio. Diplomatinėse sferose jį vadina „auksaburniu politiku“. Ateidami į posėdį, atsinešė jie ne tik visas kada nors apie Lietuvos sienas išleistas knygas, bet ir kelių metų lietuviškus laikraščius ir citavo visus šiek tiek apie Lietuvos sienas rašiusius autorius. Posėdis tęsėsi nuo 12 val. 8 min. iki 3 val. 45 min. Sugrįžę į viešbutį, vėl visi pasidalinome įspūdžiais ir net pasipiktinome komunistų taktika bei jų miklia iškalba.
Joffe atrodė didelis džentelmenas ir elegantas. Jis ir kalbėdamas nenustodavo rūkęs. Klausydamas ir rūkė, ir glostė savo gražią barzdą.
Vakare atnešė delegacijos nariams ir ekspertams pasus. Tuo tarpu, kai delegacijos nariams garantuojama visiška asmens neliečiamybė, ekspertams parašyta, kad negalima esą suimti tik užsienio reikalų komisarui neperspėjus. Visi ekspertai subruzdo ir pareiškė pirmininkui, kad esant tokiai neaiškiai padėčiai jie negali ramiai darbuotis ir, jei Tarybų valdžia negarantuos ir jiems neliečiamybės, tai jie prašo tuojau grąžinti atgal. Pirmininkas prižadėjo paduot protestą. Bet po to protesto Užsienio reikalų komisariatas gražiai pasiteisino, pareiškė, kad čia esąs tik redakcinis nesusipratimas, kad jie parašysią kitaip, bet per tris savaites jokių savo pasų nedavė ir visur lydėjo mus komisarai.
Trečiasai iš eilės posėdis buvo gegužės mėn. 8 dieną. Šis posėdis nedarė geresnio įspūdžio. Posėdžiaujant įėjo į salę buvusis Lietuvos ir Baltgudijos karo reikalų komisaras Rasikas ir, linktelėjęs visiems bendrai, atsisėdo prie stalo. Kadangi jis užėmė vietą rusų delegacijoje be tam tikro pareiškimo, tai mūsų delegacija į tai ir nereagavo, nors paskiau teko gailėtis.
Pirmame posėdy Joffe buvo pasakęs, kad Lietuva – viena iš nedaugelio buržuazinių valstybių, kuri nevedusi prieš bolševikus karo, o tik gynusi savo sienas. Trečiame posėdy vienas lietuvių delegacijos narys pabrėžė, kad Lietuva esanti ne buržuazinė respublika, o ūkininkų respublika ir nurodė į tai, kad tiek Lietuvos valdžioje, tiek delegacijos sąstate nesą nei vieno dvarininko, nei buržujo, o kad visi – ūkininkų sūnūs ir vargu atsirastų bent vienas bajorų kilmės. Tas pareiškimas į rusų delegaciją padarė didelio įspūdžio. Trečiame posėdy tolimesnis derybų darbas buvo išdalytas tam tikrom komisijom. Jų darbus jau sprendė plenumo posėdžiuose, į sienų komisiją rusų delegacija nuskyrė Rasiką. Lietuvių delegacija atsakė tylėjimu.

21/07/2025

Vasara įpusėjo ir, matyt, palanki skaitymui, jei spręsti iš ,,Vasaros su knyga" rezultatų.
https://www.lnb.lt/.../13317-vasara-su-knyga-i-skaitymo...
Malonu, kad į šią akciją tarp paaugliams skirtų knygų pateko ir mūsų išleista R. Misiūno apysaka ,,Parduota vasara". Beje, tai viena iš trilogijos apie sovietinę paauglystę knygų.
Skaitykite ir kitas - ,,Sutrumpintas meilės terapjos kursas" ir ,,10A armagedonas" - pasitaikus lietngai dienai.

17/07/2025

Dar kartą apie karštą 1919 m. liepą ir J. Petruičio aprašytą mūšį.
Bet šįkart - iš kareivio pozicijų.
Konkrečiai, Ketvirtojo pėstininkų pulko kareivio Broniaus Zarankos atsiminimų:

Mes visi su vokiečiu ėjome į kairę, Kazimieriškių kaimo pusėn. Ėjom per laukus be jokio kelio, tik takeliais. Iš karto ėjom visi krūvoj, paskui pradėjome eiti vienas paskui kitą. Galų gale priėjom prie apkasų ir vokietis liepė mums lipti į apkasus ir apkasais eiti toliau, nes bolševikai, mus pamatę, kelis sykius šovė į mus. Tais apkasais mes ėjom gana ilgai. Apkasai buvo labai vingiuoti. Ant galo vokietis liepė mums lipti laukan iš apkaso.
Išlipę iš apkasų išsipylėm grandinėn. Bolševikai mus truputį apšaudė, mes sugulę irgi atsakėm. Mūsų kulkosvaidis, pastatytas ant aukštesnės vietos, mums gulint kelis sykius sutratino per mūsų galvas ir vėl nutilo. Bolševikai daugiau nešaudė, mums gi liepė eiti pirmyn. Tuo tarpu iš dešinės pusės 5-ta kuopa smarkiau šaudėsi su priešu, o iš kairės pusės buvo matyti Kazimieriškių kaimas. Mūsų grandinė pasidalino į kelias mažesnes dalis. Mes, kokie dešimt kareivių, Kuksos vedami, kuris visada pirmas eidavo žvalgybon, atsiskyrę ėjom toliau pirmyn, nuo vieno vienkiemio iki kito. Galų gale mes išėjom atviron vieton. Priešakyj buvo kalnas, per kurį ėjo kelias į Ilūkštą. Į dešinę buvo matyti sodnas sudegęs, prie kurio buvom radę sužeistą bolševiką, ir ten dabar buvo 5-ta kuopa, į kairę buvo matyti kita mūsų partija grandinėje gulinti. Mūsų kulkosvaidis liko užpakalyje ir pirmyn jo nevežė kartu su mumis. Tuo laiku dešiniajame sparne penkta kuopa nustojo šaudyti ir po viena, po du pradėjo eiti atgal. Mes sugulėm lauke griovyj ir kalbėjomės, eiti toliau ar ne. Kalne pasirodė kareiviai, bet kokie jie buvo mūsų ar svetimi mes nežinojome. Mes pradėjom mosuoti rankomis. Jie irgi ėmė mosuoti. Mes iškėlėm ant šautuvo baltą nosinę. Jie mums mosavo, kad eitumėm pas juos. Mes nežinom, kas jie tokie. Vieni sako, kad tai penkta kuopa, kiti gi, kad penkta kuopa jau atsitraukė ir mums irgi reikia trauktis. Bet štai mes pamatėm nuo llukštos pusės ant kelio didelį debesį dulkių. Tas debesys slinko vis artyn ir pagalios užgirdom arkliu kojų bildesį. Tada mes supratom, kad tai ne mūsų raiteliai, nes pas mus tiek daug nebuvo, ir jie nuo Ilūkštos nejotų. Čia tuojaus pamatėm sustojusį ant kalno būrį raitelių. Tie raiteliai, pastovėję kiek, pasileido keliu pirmyn į mūsų šoną ar gal 5-tai kuopai vytis. Bet mes jų neleidom. Tuoj atidengėm smarkią ugnį salvėmis. Raiteliai pradėjo puldinėti į šonus ir visi metėsi atgal. Čia mes tikrai supratom, kad ir kalne ne mūsiškiai, bet bolševikai. Nors mes jų raitelius apšaudėm, bet jie dar tebestovėjo kalne.
Apšaudę raitelius, mes pasilenkę ėmėm trauktis atgal, nes mes čia buvom tik vieni likę. Nei iš dešinės, nei iš kairės nieko nebebuvo. Bolševikai, pamatę, kad mes traukiamės, puolė mus, šaukdami „ura“! Mes tada jau leidomės greičiau, po truputį atsišaudydami. Bolševikai mus apipylė kulkų lietumi ir vis šaukė „ura!“ ir „tovarišči, sdavaites“. Bet mūsų tarpe tokių durnių nebuvo, kurie norėtų pasiduoti nelaisvėn ir mes, nieko nepaisydami: nei kulkų lietaus, nei jų rėksmų, bėgom toliau, retkarčiais atsisukdami ir iššaudami vieną, kitą sykį į besivejančius. Bet, Dievui ačiū, nė vienam neteko nė viena kulka. Bebėgdami susipynėm tose velnio vielose, kurios čia buvo nuo didžiojo karo užsilikusios. Vos ne vos išlindom iš jų šokinėdami ir landžiodami per jas, o bolševikai tik pila kaip pasiutę iš užpakalio. Jiems turbūt buvo labai pikta, kad mūsų tiek mažai, bet nepasiduodam, ir nors taip arti, bet nė vienas nekrentam nuo jų kulipkų.
Iš Kazimieriškių kaimo ėmė mums šaudyti iš šono. Taip mes bėgom kokius du kilometrus ar daugiau. Prie šito viso tą dieną baisiai kepino saulė, taigi mes sušilom ir sušlapom nuo prakaito, kuris dideliais lašais nuo kaktos bėgo. Pakeliui mes pasivijom kitus kareivius, pavijom ir savo vokietį. Pagalios mes taip privargom ir sušilom, kad, nepaisydami priešo šaudymo, ėjom žingsniais. Bet, matyti, ir bolševikai buvo privargę, nes negalėjo mus pavyti ir galų gale visai nustojo vytis ir šaudyti.
Greit ir mes vos kojas vilkdami išėjom į kelią prie to vienkiemio, nuo kurio pradėjom savo žygiavimą į šitą vietą. Čia radom kuopos vadą su pirmu būriu ir vežimą su kulkosvaidžiu, kurį spėjo išnešti iš bolševikų rankų.
Susirinkę visi ištraukėm Dvieto link. Eidami Dvieto linkui užpakalyj pamatėm ant kelio kelius priešo raitelius. Bet kadangi jie buvo toli, tai vadas nedavė šaudyti. Raiteliai pastovėję nujojo atgal, mes gi atėjome į Dvieto dvarą. Pirmą būrį vadas nusiuntė už dvaro sargybon, kadangi šis būrys šią dieną nieko nebuvo veikęs. Aš gi nusiėmiau šinelį, kuris buvo suvyniotas, munduras gi ir marškiniai buvo taip šlapi, kad galima buvo gręžt. Dvaro prūde nusiprausiau ir atsiguliau pasilsėti ir išsidžiovinti. Biskį pagulėjęs aš su kareiviu Legavicku nutarėm eiti paieškoti ką nors užvalgyti. Užėjom pas vieną ordinarčiką, gavom pieno su bulvėmis. Pavalgius šeimininkas mums pasisiūlė paskaityti dėl mus vieną knygą apie ,,Antikristą“. Kokia kalba buvo parašyta, ar lietuviškai, ar rusiškai neatmenu. Jis pradėjo skaityti, mes jo klausėm, bet kadangi visą naktį buvau nemiegojęs ir buvau privargęs besiklausydamas to ,,Antikristo“, pradėjau likusius ant stalo trupinius kasinėti su savo nosimi. Aš nieko negirdėjau ką skaitė, kad ir girdėjau, tai nieko nesupratau per snaudulį. Kiek laiko čia sėdėjom, nežinau, bet kai išėjom į kiemą pažiūrėti, ką kuopa daro, tai neradom nei vieno kareivio. Visa kuopa jau buvo iškeliavusi atgal Bebrinės linkui. Mes paklausėm žmonių, ar seniai jau išėjo kuopa, ir gavom atsakymą, kad bus jau apie pusė valandos. Mes daugiau nieko nelaukę leidomės kuopos pėdomis, nes čia pasilikti ilgiau buvo jau pavojinga, galėjo ateiti bolševikai. Mes praėję kokius du kilometrus sumanėme pasivaryti sau padvadą, bet kur neužeik į vienkiemį, visur jau buvo užimtos padvados kareiviais mūsų kuopos. Ant galo po ilgo ieškojimo radom vieną vienkiemį, kur gavom, kur dar nebuvo užėję kareiviai. Mes tuoj užkutrinom šeimininką balnok mums arklį ir vežimą ir vežk iki Bebrinės. Vienas iš vyrų išėjo į mišką arklio, o kitas surinko vežimą, ištraukdamas vieną ratą iš vienos, kitą iš kitos, trečią vėl iš kažin kur, ir kol visas dalis surado ir surinko ir sutaisė ratus parėjo gerokai laiko. Mes tuo tarpu, kol jisai rinko ratus, užėjom į gryčią, radom šeimininkę bekepant bulvinius pyragaičius, užkandome pyragaičių su pienu, pailsėjom, retkarčiais išeidami laukan apsidairyti ir paraginti senį su vežimo surinkimu. Galų gale surinko vežimą, įkinkė arklį ir mes susėdę su vienu vyru išvažiavome. Privažiuojant prie Bebrinės sutikom daugybę padvadų, grįžtančių pavežus kareivius. Bet kuopos Bebrinėj neradom, ji ėjo toliau, tik radom čia pirmos kuopos užtvarą. Mes neradę kuopos dvare norėjom važioti toliau, kol pasivysim, bet vežėjas mums sako, kad jūs sakėte iki Bebrinės, o dabar toliau važiuojat. Mes išlipom laukan iš ratų ir padėkoję paleidom jį namo. Mes už dvaro pasivijom savo kuopą. Bet štai atlėkė iš štabo raitelis su įsakymu, kad mūsų kuopa liktų nakvoti Bebrinėj ir mes grįžom į dvarą. Čia mus suvedė į didelę daržinę, virtuvė gi atvežė vakarienę. Iš virtuvės nebuvom valgę jau visą parą.
Pavalgę vakarienės visi sugulėm ant šiaudų ir greit po dienos nuovargio užmigom. Aš kažin ką gero sapnavau, tik per miegą užgirdau riksmus: „bolševikai! bolševikai!“ Atidaręs akis pamačiau, kad visa kuopa bėga laukan iš daržinės. Man tuojau praėjo visas miegas ir užmiršau, ką tokio sapnavau. Greit apsijuosiau šovinynais ir, nusitvėręs šautuvą ir šinelį į rankas, išsprukau ir aš iš daržinės. Išbėgęs iš daržinės pamačiau vienus bėgant iš dvaro per laukus, kitus keliu, trečius dar po dvarą besisukaliojančius. Aš sustojęs mąstau, ką čia dabar daryti. Tuo laiku išbėgo iš gryčios, kurioje nakvojo, mūsų vadas, sustabdė bėgančius ir sugrąžino juos į dvarą. Tuojau buvo išsiųsti keliu raitieji žvalgai pažiūrėti, kas ten tokio yra. Žvalgai, išjoję iš dvaro, pamatė kelis bolševikų raitelius, bėgančius nuo dvaro tolyn. Žvalgai paleido jiems užpakalin kelius šūvius ir grįžo į dvarą. Visą kuopą daržinėje prikėlė moteriškė, kuri, pamačius bolševikus, įėjusias į sodną, kuo greičiausiai atbėgo į daržinę kareivius kelti, šie gi iš miego pašokę išlakstė beveik visi į visas puses. Pirma kuopa, kuri stovėjo čia užtvaroje, nieko nepranešus mūsų kuopai, nuėmė savo sargybas, todėl bolševikai ir įlindo taip lengvai į sodną, kuris buvo čia pat prie daržinės, kurioje mes miegojome. Bolševikai gi, užgirdę riksmus, turbūt pabijojo ir spruko atgal.
Po šio atsitikimo daugiau jau nėjom gulti, nes jau baigė kavą virti ir saulutė jau buvo patekėjus. Gavę baltos duonos ir papusryčiavę, mes iškeliavom iš Bebrinės Tamosonių kaimo link. Keli mūs, susėdę į vežimą, važiuodami nuskutom bulves ir važiuoti parvažiavom į Tamosonių kaimą. Paskui mus atvyko ir kuopa. Čia, pietus pavalgę, gavom kiekvienam būriui po daržinę, kur tuojau pasitaisėm sau šiauduose guolį ir sugulę išmiegojom iki pat vakarienės, po vakarienės gi mes vėl užmigom ir atsikėlėm tik ant ry¬tojaus.
Tai taip pasibaigė mūsų didžioji žvalgyba, kuri tęsėsi tris dienas.

Bonus Animus

10/09/2025

07/08/2025

04/08/2025

30/07/2025

24/07/2025

21/07/2025

17/07/2025

Address

Website

Alerts

Contact The Business

Shortcuts

Share

Category