Saleziečių Žinios, Erfurto Gatvė 3, Vilnius (2026)

08/08/2026

Rugpjūčio 9 d. – 19asis eilinio laiko sekmadienis
„Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“

EVANGELIJA (Mt 14, 22–33)
Kai minia buvo pasotinta, Jėzus iškart liepė mokiniams sėstis į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“
Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

APMĄSTYMAS: BAIMĖ IR DRĄSA
Baimė ir drąsos stoka yra didelė kliūtis tikėjimo ir meilės gyvenimui.

Ir mes, kaip apaštalai valtyje, galime leistis baimės paralyžiuojami taip, kad nebesugebame matyti, koks artimas mums yra Kristus.

Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis, taip pat ir gamtos Viešpats, įsakantis audroms bei visoms griaunamosioms jėgoms: „Jis skelbia ramybę... Jo išganymas arti jo bijančiųjų“ (Ps 85, 9–10). Net tada, kai mums atrodo, jog esame valtyje, „toli nuo kranto, varginami bangų, nes vėjas buvo priešingas“, Jis niekada nėra toli nuo nė vieno iš mūsų.

Kaip šventasis Petras, turime būti pasirengę rizikuoti savo saugumu ir atsisakyti perdėto rūpinimosi savimi, jei norime, kad mūsų tikėjimas stiprėtų. Kristus kiekvienam iš mūsų sako: „Ateik!“ Norėdami atsiliepti į šį kvietimą ir eiti pas Jį, kartais turime pereiti kančios vandenis.

Kas nutinka tuomet, kai, pajutę vėjo stiprumą, pradedame bijoti ir grimzti? Norint įveikti baimę, reikia sekti Jėzaus pavyzdžiu: „Jis užkopė į kalną vienas melstis.“ Tik nuolat ir ištikimai praktikuojama malda stiprina mūsų tikėjimą.

01/08/2026

Rugpjūčio 2 d. – 18asis eilinio laiko sekmadienis
Porciunkolės atlaidų diena
„JĖZUS PAGAILO JŲ“

EVANGELIJA (Mt 14, 13–21)
Anuo metu Jėzus, išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius.
Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto.“
Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“
Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis.“
Jėzus tarė: „Atneškite man juos.“
Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

APMĄSTYMAS: KAIP JĖZUS DOVANOJA SAVE?
Daugelis klausia: „Kas yra Jėzus? Kaip gyvena Tas, kurį Dievas visiškai myli? Ką žmogus išgyvena, būdamas šalia Jo?“ Evangelija moko tuos, kurie dar nepamiršo klausytis ir atvira širdimi priimti tai, ką Dievas nori pasakyti.

Jėzus išgirsta baisią žinią apie Jono Krikštytojo mirtį (Mt 14, 3–12). Ši žinia Jį sukrečia, todėl Jis nori pabūti vienumoje ir sėda į valtį. Tačiau minia Jo nepalieka. Kitame krante Jo jau laukia ligoniai, kenčiantys ir visi, kuriems reikia Gelbėtojo. Jėzus nuo jų neatsitraukia. Jis mato žmonių vargą ir leidžiasi paliečiamas jų kančios.

Valandos eina, ir apaštalai nori, kad Jėzus išsiųstų minią, kad žmonės galėtų nueiti į kaimus nusipirkti maisto. Tačiau Jėzus sako: „Jiems nereikia eiti šalin. Jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16).

Jėzus nenori, kad nė vienas žmogus išeitų alkanas. Jis duoda dosniai, neskaičiuodamas ir nesaugodamas sau. Tik Dievas gali taip duoti, kad pats dėl to netaptų vargšas. Jėzus – begalinio Dievo, tapusio žmogumi, įsikūnijimas – duoda taip, kaip duoda pats Dievas: Jis atiduoda ne tik duoną, bet ir save patį.

Todėl Jo žodžiai apaštalams yra kvietimas ir mums: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Nesakykime: „Man per mažai.“ Atiduokime į Dievo rankas savo penkis kepalėlius ir dvi žuvis. Dievas dažnai pradeda savo darbus ne nuo to, ko turime daug, bet nuo to, ką esame pasirengę atiduoti. Mūsų laikas, jėgos, gebėjimai, kantrybė ir meilė, net jei atrodo labai maži, Jo rankose gali tapti palaiminimu daugeliui.

Jėzus duoda, Jo apaštalai dalija, o Bažnyčia pati tampa dovana žmonėms. Štai Dievo dosnumo ženklas: Dievas nepasilaiko savęs, bet dovanoja save. Duonos padauginimo stebuklas kalba ne tik apie kūno, bet ir apie žmogaus širdies alkį. Kristus tampa mums Gyvąja Duona, o Bažnyčia yra pašaukta dalytis šia dovana su visais. Kai atiduodame Jėzui tai, ką turime, net jei atrodo, kad to labai mažai, Jo rankose tai gali tapti dovana daugeliui.

25/07/2026

LIEPOS 26 D. – 17ASIS EILINIO LAIKO SEKMADIENIS
Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena (nuotraukos komentare – POPIEŽIAUS ŽINIA)

EVANGELIJA (Mt 13, 44–52)
Anuo metu Jėzus bylojo minioms:
„Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“
„Ir vėl su Dangaus Karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Ar supratote visa tai?“
Jie jam sako: „Taip“.
Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus Karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų.“

APMĄSTYMAS: AR DIEVAS MUS TRAUKIA?
Šventasis Tomas Akvinietis, didysis viduramžių teologas, pasitelkia labai gražų įvaizdį. Jis sako, kad mes, žmonės, esame tarsi strėlė, jau paleista ir skriejanti į savo tikslą. Kažkas kitas ją nutaikė ir iššovė. Todėl mums nebereikia patiems išradinėti savo gyvenimo tikslo ar nuolat klausti, kuria kryptimi turime eiti. Tikslas jau yra nustatytas.

O kur skrieja ši strėlė, kurios kryptį ir tikslą nustatė pats Kūrėjas? Atsakymas paprastas: strėlė skrieja gėrio link, o kartu – laimės link. Dievas ir laimė būti su Juo atitinka giliausią žmogaus širdies troškimą. Žmogus sukurtas Dievui, todėl jo širdis niekada iki galo nepailsės niekur kitur, tik Jame.

Čia nėra nieko primesto iš išorės. Tai nėra pareiga, kurią turime atlikti sukandę dantis, tarsi neštume sunkią naštą. Tai nėra kliūčių ruožas, kurį turime įveikti vien savo jėgomis. Kaip upelis natūraliai teka jūros link, taip žmogus, net jei kartais to nesuvokia, yra pašauktas keliauti Dievo link. Šv. Augustinas šią patirtį išreiškė nuostabiais žodžiais: „Nerami mūsų širdis, kol nepailsės Tavyje.“

Šis mokymas apie žmogų nuostabiai atsiskleidžia Jėzaus palyginimuose, kuriuos girdime Evangelijoje. Visa tai Jėzus apibendrina vos keliais sakiniais, kuriuose slypi genialus paprastumas. Dangaus Karalystė yra tai, ko žmogus iš tikrųjų ieško savo širdies gelmėje. Ji yra tarsi lobis, kurio egzistavimo žmogus iki tol nė neįtarė, bet vieną dieną jį atranda. Ji yra tarsi brangus perlas – pats gražiausias ir vertingiausias iš visų perlų, kurių pirklys ieškojo visą savo gyvenimą.

Kai pirklys pagaliau randa tą vienintelį perlą, jo džiaugsmas kyla ne vien iš jo paties pastangų. Jis atranda tai, kas jam buvo padovanota. Jis gauna galimybę pamatyti ir priimti tai, ko taip ilgai ieškojo.

Tačiau Dangaus Karalystė nėra dovana, kurią kas nors mums tiesiog užmeta ant galvos, mums nieko nedarant. Dievo dovana reikalauja mūsų laisvo atsako. Turime patys apsispręsti, turime ieškoti, turime būti pasirengę dėl jos atsisakyti net to, kas mums labai brangu. Mes atiduodame tai, kas mažiau vertinga, kad gautume tai, kas yra pats didžiausias mūsų gyvenimo lobis.

Dangaus Karalystė yra tai, kas giliausiai priklauso mūsų tikrajai tapatybei, ir kartu tai yra neįkainojama Dievo dovana. Todėl svarbiausia mokėti šią dovaną atpažinti ir ją priimti. Reikia būti budriems, pasirengusiems, neužsidaryti savyje, kad, Dievui ateinant į mūsų gyvenimą, nepraleistume Jo apsilankymo.

Ir kai pagaliau pasiekiamas tikslas, žmogus nesugriūva iš nuovargio, tarsi būtų atlikęs nepakeliamai sunkų darbą. Priešingai – jo širdį užlieja neapsakomas džiaugsmas. Jis supranta, kad visos pastangos buvo vertos to, nes pagaliau rado tai, ko iš tikrųjų troško.

Galbūt visą krikščionybės paslaptį galima išreikšti vos keliomis eilutėmis ir vienu paprastu palyginimu. Pamokslininkams prireikia šiek tiek daugiau žodžių, kad tai paaiškintų kitiems. O kiekvienam iš mūsų reikia viso gyvenimo, kad tai iš tikrųjų suprastume ne tik protu, bet ir širdimi.

18/07/2026

Liepos 19 d. – 16asis eilinio laiko laiko
„kviečius sukraukite į mano kluoną“

EVANGELIJA (Mt 13, 24–30)
Anuo metu Jėzus pateikė minioms kitą palyginimą:
„Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’.“
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose.“
Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo.“
Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo per pranašą pasakyta:
Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.“
Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – Karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo Karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“

APMĄSTYMAS: įdomus laukas

Sekite mane...
Užkopkime ant kalvos ir pažvelkime iš aukštai į Evangelijoje minimą lauką.
Sustokime akimirkai ir ramiai pasižiūrėkime, kas jame vyksta.

Priešo, kuris naktį pasėjo rauges, mes jau nebematome. Jis seniai pasišalino. Tačiau matome tai, kas liko po jo darbo – didžiulį lauką, pilną įvairiausių žmonių.

Matome krikščionių bendruomenes. Jose yra uolių ir ištikimų tikinčiųjų, bet yra ir drungnų, nuolat kritikuojančių, sunkiai sugyvenančių su kitais. Matome nusidėjėlius, abejinguosius, ieškančiuosius ir svyruojančiuosius.
Kartais labai sunku atskirti, kur yra geri kviečiai, o kur – raugės.

Įsižiūrėję dar atidžiau pastebime kai ką dar įdomesnio. Yra žmonių, kuriuose, atrodo, auga ir kviečiai, ir raugės. Širdyje vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, tarp ištikimybės ir silpnumo.

Dar daugiau – matome, kad kai kurie keičiasi. Tie, kurie atrodė lyg raugės, pamažu tampa gerais kviečiais. O kiti, kurie kadaise buvo pavyzdingi, leidžia blogiui įsišaknyti savo gyvenime. Šiame lauke niekas nėra galutinai nuspręsta iki pat pjūties.

Lauke viešpatauja tam tikra sumaištis, ir tai verčia mane užduoti sau klausimą: o kur esu aš pats? Ar esu tarp kviečių? O gal manyje dar auga ir raugės? Evangelija pirmiausia kviečia ne vertinti kitus, bet pažvelgti į savo širdį.

Žvelgdamas matau ir tuos, su kuriais gyvenu bei dirbu. Kartais nustembu: kaip tas žmogus atsidūrė ten? Juk aplink jį tiek daug gero. O gal kaip tik tie geri žmonės padės jam pasikeisti? Šiame lauke kiekvienas turi teisę augti. KIEKVIENAM SUTEIKIAMA GALIMYBĖ ATSIVERSTI. Dievas nieko nenurašo ir nė vieno nelaiko beviltišku.

Pažvelkime dar kartą nuo kalvos. Dabar matome lauko darbininkus.
Tarp jų yra tokių, kurie tiesiog negali pakęsti netvarkos. Jie norėtų, kad viskas būtų tobula, tvarkinga ir aiškiai suskirstyta. Jie primena pavyzdingus sodininkus ar peizažų kūrėjus, svajojančius apie prancūziškus sodus, kuriuose kiekvienas krūmas nukirptas pagal griežtas taisykles.

Tokie žmonės norėtų kuo greičiau išrauti visa, kas jiems atrodo bloga.
Tačiau kyla klausimas: ar jie yra tikri ganytojai, ar veikiau šerifai, nuolat stebintys ir kontroliuojantys kitus?
Ar jų rūpestis kyla iš meilės žmonėms, ar iš noro viską valdyti?

Ir štai pagaliau matome lauko šeimininką. Tiesą sakant, labiau jį nujaučiame, negu aiškiai matome. Jis nėra lauko viduryje, triukšmingai dalydamas įsakymus ir griežtas taisykles.

Jis kantriai laukia. Jo širdis jau dabar džiaugiasi būsima pjūtimi. Jis nepraranda vilties nė dėl vieno augalo. Savo pažadais jis KVIEČIA KIEKVIENĄ, KURIS NORI ATEITI PAS JĮ. TIKSLIAU – KVIEČIA VISUS.

Visa jo viltis sudėta į šį nepaprastą lauką. Jis tiki, kad gėris gali augti, kad žmogaus širdis gali keistis ir kad net ten, kur šiandien matome tik rauges, rytoj gali subręsti gausūs kviečių varpos. Tokia yra Dievo kantrybė. Tokia yra Jo viltis dėl kiekvieno iš mūsų.

11/07/2026

Liepos 12 d. – 15asis eilinio laiko sekmadienis
“Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių“

EVANGELIJA (Mt 13, 1–23)
Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.
Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“
Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“
Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti Dangaus Karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:
Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.
Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisių jų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie Karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio.
Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta.
Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.
Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“

Apmąstymas: Dievo “BET”
Evangelija mums pasakoja – jei neskaitytume paties paskutinio sakinio – apie tikrą katastrofą. Viskas prasideda su viltimi, tačiau netrukus virsta visišku nieku: paukščiai sulesa sėklą, uolėta dirva neleidžia jai išleisti šaknų, o erškėčiai ją tiesiog pasmaugia... Atrodo, kad viskas nenumaldomai juda link beviltiškos pabaigos.

Tačiau šios katastrofos viduryje Dievas ištaria savo lemtingą „BET“. Net Aušvico koncentracijos stovyklos siaube tėvas Maksimilijonas M. Kolbė, mirdamas „bado bunkeryje“, vis tiek šlovina visagalį Dievą.

Sėjėjo palyginime mes susiduriame būtent su šiuo Dievo „bet“: žmogiškai žvelgiant, vilties mažai, bet atsiranda bent viena gera dirva, duodanti šimteriopą vaisių.

Būtent Jėzaus akimis turime žvelgti į tokias katastrofiškas istorijas. Ir turime jas skaityti kartu su Jėzumi – iki pat galo.

Pirmoji palyginimo dalis rodo, kad visos pastangos yra bergždžios. Ir vis dėlto, ši pralaimėjimo istorija veda į visiškai netikėtą atomazgą. Dievas savo begaliniame gailestingume neleidžia sėjėjui žūti kaip tragiškam herojui.

Gali būti, kad čia apčiuopiame dėsnį, galiojantį visiems Dievo darbams mūsų pasaulyje. Dievo reikalas žemėje dažnai atrodo varganas ir nepastebimas. Kai žmogus jį priima visa širdimi, jį lengvai gali apimti neviltis. Tačiau Dievo istorijos visada baigiasi laimingai. Net jei pradžioje niekas to nežada.

Gali būti, kad Jėzus šį pasakojimą skiria ne tik miniai, susirinkusiai ežero pakrantėje. Galbūt Jis pasakoja tai sau pačiam (gal ir mums?), kad rastų paguodą. Jis klausia savęs: kas bus iš to, ką pradėjau? Juk Jis nuolat susiduria su dvasiniu aklumu, atmetimu, pedantišku formalizmu ir smurtu. Jėzui pralaimėjimo skonis nėra svetimas. „BET“ Dievo žodis galiausiai neša gausius vaisius žmonių širdyse.

04/07/2026

Liepos 5 d. – 14asis eilinio laiko sekmadienis
„ATEIKITE VISI, AŠ JUS ATGAIVINSIU!“

Evangelija (Mt 11, 25–30)
Anuo metu Jėzus bylojo:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudrių jų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Apmąstymas: vaiko pasitikėjimas
Jėzus meldžiasi. Jis kreipiasi į savo Tėvą. Jo malda – tai dėkojimas ir šlovinimas. Jis šlovina Tėvą ne vien todėl, kad Jis yra Tėvas, bet pirmiausia dėl to, ką daro žmonių labui. Jėzus džiaugiasi matydamas, kaip vaikai ir paprasti, neišsilavinę žmonės atvirai priima Jo skelbiamą Gerąją Naujieną. Jų širdys nėra apsunkintos puikybe ar įsitikinimu, kad jau viską žino. Jie geba klausytis, stebėtis ir pasitikėti.

Tačiau kartu Jėzus liūdi matydamas tuos, kurie turėjo visas galimybes Jį atpažinti, bet liko uždari Jo žiniai (plg. Jn 9, 40–41). Jų išmintis tapo kliūtimi tikėjimui, o pasitikėjimą pakeitė nuolatinis abejojimas ir noras viską vertinti vien savo protu.

Šiandienos Evangelijoje atsiskleidžia ypatingas Jėzaus džiaugsmas. Jis sutinka žmonių, kurie Jo neteisia, nebando Jo tikrinti ar vertinti pagal savo kriterijus. Jie paprasčiausiai priima Jį. Jie nujaučia, kad svarbiausia nėra suprasti visas Dievo paslaptis, bet leisti Dievui save mylėti. Tikėjimas prasideda ne nuo atsakymų į visus klausimus, bet nuo pasitikėjimo.

Todėl Jėzus kviečia mus tapti panašius į tuos vaikus, kuriuos Jis apkabindavo ir laimindavo (plg. Mk 10, 16). Vaikas džiaugiasi meile, nesistengdamas jos nusipelnyti ar paaiškinti. Jis tiesiog priima ją kaip dovaną. Toks paprastumas atveria širdį Dievui.

Kad tai įvyktų, turime nuleisti savo gynybos sienas. Kol ginamės nuo Dievo, kol norime viską kontroliuoti ir suprasti, rizikuojame praeiti pro patį gražiausią gyvenimo susitikimą – susitikimą su Kristumi – jo net nepastebėję. Dievas niekada neprievartauja žmogaus laisvės. Jis laukia atviros širdies.

Tą ypač gerai supranta maldos žmonės. Melsdamiesi jie patiria, kad Dievas ne tik išklauso, bet ir kalba jų širdžiai. Kai žmogus atveria savo širdį Dievui, jis pradeda geriau suprasti save, kitus ir gyvenimo prasmę. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nebesiginame nuo Dievo veikimo.

Dažnai patys apsunkiname savo dvasinį gyvenimą. Ieškome sudėtingų kelių ten, kur Dievas siūlo paprastą. Norime ypatingų patirčių, nors Viešpats pirmiausia kviečia pasitikėti. Jo jungas yra lengvas ne todėl, kad gyvenime nėra sunkumų, bet todėl, kad Jis pats jį neša kartu su mumis. Kai leidžiame Kristui eiti šalia, net didžiausi išbandymai tampa pakeliami, o širdis atranda tikrą ramybę.

27/06/2026

BIRŽELIO 28 d. – 13asis eilinio laiko sekmadienis
„Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“

EVANGELIJA (Mt 10, 37–42)
Anuo metu Jėzus bylojo savo apaštalams:
„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.
Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.
Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio.“

APMĄSTYMAS: MYLĖTI DAUGIAU, O NE MAŽIAU...
Kartais manome, kad tikėjimas tampa svarbus tada, kai gyvenime viskas klostosi ramiai. Tačiau iš tikrųjų jis atsiskleidžia tada, kai tenka rinktis. Ne tarp gėrio ir blogio – tai dažniausiai akivaizdu. Sunkiausia rinktis tarp dviejų gerų dalykų: tarp artimųjų lūkesčių ir sąžinės balso, tarp patogumo ir ištikimybės, tarp to, kas naudinga šiandien, ir to, kas turi amžiną vertę.

Jėzus kviečia ne mažiau mylėti žmones, bet mylėti juos teisingai. Kai Dievas atsiduria pirmoje vietoje, mūsų meilė šeimai, draugams ir visiems sutiktiems žmonėms tampa brandesnė, nes jos nebevaldo baimė, savanaudiškumas ar noras viską kontroliuoti. Tik Dievo meilė išlaisvina žmogų mylėti be nuosavybės jausmo.

Todėl Evangelijos pabaigoje Jėzus kalba apie paprastą stiklinę vandens. Atrodo, visai menkas gestas. Tačiau Dievo akyse dideli darbai prasideda nuo mažų ištikimybės ženklų. Šventumas dažniausiai gimsta ne iš nepaprastų žygdarbių, bet iš kasdienių sprendimų rinktis meilę. Dievas mato tai, ko dažnai nepastebi pasaulis. Ir būtent tokie nepastebimi darbai keičia žmogaus širdį bei tyliai kuria Jo karalystę.

26/06/2026

NAUJENOS IŠ VENESUELOS SALEZIEČIŲ!!!

2026 m. birželio 24 d. po pietų Venesuelą sukrėtęs dvigubas, itin stiprus žemės drebėjimas padarė milžinišką žalą infrastruktūrai ir nusinešė daugybę gyvybių. Tikrasis nelaimės mastas vis dar nėra iki galo aiškus ir sunkiai įvertinamas. Dar skaudžiau tai, kad ši katastrofa ištiko šalį, kuri jau daugelį metų išgyvena sudėtingą ekonominę ir politinę krizę bei susiduria su kitomis vietinėmis problemomis. Nors patys skaičiuoja patirtus nuostolius, saleziečiai ir kitos Saleziečių šeimos grupės, veikiančios šalyje, jau padeda labiausiai nukentėjusiems, remiami tarptautinio salezietiško solidarumo.

Dabartinė padėtis:

Naujausiais duomenimis, per šį niokojantį dvigubą žemės drebėjimą, ypač smarkiai paveikusį Karakaso bendruomenes bei Aragvos, Karabobo, Falkono, La Guairos, Mirandos valstijas ir aplinkines vietoves, žuvo mažiausiai 235 žmonės, apie 4 300 buvo sužeisti, o beveik 50 tūkstančių laikomi dingusiais be žinios. Labiausiai nukentėjusiuose regionuose sugriuvo dešimtys gyvenamųjų namų, viešųjų pastatų ir gyvybiškai svarbios infrastruktūros objektų. Vietos gyventojai yra sukrėsti ir baiminasi galimų naujų požeminių smūgių.

Iš įvykio vietos saleziečiai pasakoja apie didžiulį trapumo jausmą. „Žemės drebėjimai buvo labai stipriai jaučiami sostinėje ir gretimose valstijose. Sugriuvo daugybė pastatų, todėl artimiausios dienos ir savaitės bus labai sunkios“, – teigia jie.

„Esame labai susirūpinę Venesuelos žmonių padėtimi. Daug žmonių sužeista, sugriuvo gydymo įstaigos. Dar tiksliai nežinome, kiek bus aukų ir kokio masto tragediją išgyvenome, nes smūgiai buvo labai stiprūs“, – priduria provincijolas kun. Jorge Ghazal.

Venesuelos saleziečių perduota žinia:
Per socialinius tinklus Venesuelos saleziečiai paskelbė kreipimąsi, norėdami paguosti šios tragedijos paliestus žmones ir paskatinti bei koordinuoti humanitarinę pagalbą.

„Šiandien, išgyvendami skausmą, norime būti su jumis kupini tikėjimo, artumo ir vilties. Žinome, kad daugelis neteko savo turto, o kai kurie išgyveno skaudžią artimųjų netektį. Su gilia pagarba ir solidarumu esame kartu su kiekvienu iš jūsų, kiekvieną ašarą ir kiekvieną žaizdą priimdami kaip savą.

Šiuo išbandymų metu ypač stipriai skamba Jėzaus žodžiai: „Tegul jūsų širdys nenusigąsta! Tikėkite Dievą ir mane tikėkite!“ (Jn 14, 1). Jis kviečia nebijoti, pasitikėti net tada, kai kelias atrodo tamsus, dosniai ir konkrečia meile palaikyti vieniems kitus.

Kaip kun. J. Bosko šeima, esame pašaukti būti gyvais vilties ženklais, ypač jaunimui. Šiandien labiau nei bet kada reikia drąsių širdžių, pasirengusių ištiesti pagalbos ranką, dalytis tuo, ką turime – nesvarbu, daug ar mažai, – ir atkurti ne tik pastatus, bet ir žmonių svajones, orumą bei ateitį.

Krikščioniškoji viltis nėra nei naivi, nei pasyvi. Tai jėga, kuri skatina mus pakilti, drauge atstatyti sugriautą gyvenimą ir sėti gyvybę ten, kur viešpatavo skausmas. Tvirtai tikime, kad, padedant Dievui ir visų žmonių solidarumui, galėsime kurti rytojų, kuriame naujosios kartos augs tikėjime, džiaugsme ir turės daugiau galimybių.

Visiems kenčiantiems sakome: jūs nesate vieni. Mes einame kartu su jumis. Meldžiamės už jus. Ir įsipareigojame toliau būti bendruomene, kuri apkabina, lydi ir padeda atsitiesti.

Tegul Marija Krikščionių Pagalba apgaubia mus savo apsauginiu apsiaustu, o kun. J. Bosko įkvepia mus žengti pirmyn su drąsa, pasitikėjimu ir širdimi, visuomet pasirengusia mylėti.“

Ir mes, "Saleziečių Žinių" redakcija raginame prisijungti prie maldos už Venesueloje kenčiančius žmones!!! Nelikim abejingi tų nelaimingųjų kančiai.

20/06/2026

Birželio 21 d. – 12asis eilinio laiko sekmadienis
ŠLOVINKITE VIEŠPATĮ, NES JIS IŠGELBĖJO VARGŠO GYVYBĘ IŠ NEDORĖLIŲ RANKŲ

Evangelija (Mt 10, 26–33)
Anuo metu Jėzus bylojo savo apaštalams:
„Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.
Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.
Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“

Apmąstymas: Jėzus kviečia nebijoti

Visa tai, ką Jėzus kadaise sakė savo mokiniams tyliai, tarsi į ausį, paslapčia ir privačiai, vieną dieną bus skelbiama viešai – nuo namų stogų, miestų aikštėse ir visame pasaulyje. Po Šventosios Dvasios nužengimo apaštalai iš tiesų pradėjo drąsiai ir aiškiai skelbti Evangeliją. Jie atvėrė Paskutinės vakarienės menės duris ir iškeliavo į visas pasaulio šalis, nešdami Gerąją Naujieną visoms tautoms.

Nors jiems teko patirti pasipriešinimą, persekiojimus ir įvairius sunkumus, Evangelija vis labiau plito ir pasiekė vis daugiau žmonių. Taip vyksta ir šiandien. Artėjant laikų pabaigai, Dievo žodis bus paskelbtas visai žmonijai, kad kiekvienas turėtų galimybę pažinti Kristų ir Jo meilę.

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus mus ragina: „Nebijokite!“. Jis žino, kad gyvenime netrūksta išbandymų, nesėkmių, ligų, netikrumo ir įvairių baimių. Tačiau Jis pažada būti kartu su mumis. Todėl krikščionis nėra tas, kuris niekada nepatiria baimės, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu net ir sunkiausiomis akimirkomis.

Jėzus sako: „Nebijokite žmonių.“ Nesibaiminkite dėl Evangelijos likimo, nes Dievas pats rūpinasi savo Bažnyčia. Nebijokite tų, kurie gali pakenkti kūnui, bet negali paliesti sielos. Tikrasis pavojus žmogui yra ne mirtis, bet nutolimas nuo Dievo ir Jo meilės.

Todėl esame kviečiami įveikti mirties baimę, kasdienių sunkumų naštą ir persekiojimų grėsmę, pasitikėdami Dievo Apvaizda. Juk Dievas rūpinasi net mažiausiu paukšteliu – žvirbliu. O mes Jam esame dar brangesni. Jei Dievas nepamiršta nė vieno žvirblio, tai juo labiau nepamirš nė vieno savo vaiko.

Gražiausia, ką žmogus gali nuveikti šioje žemėje, net ir kentėdamas ar susidurdamas su priešiškumu, yra būti Jėzaus liudytoju. Nors ne visi yra pašaukti kankinystei, kiekvienas krikščionis yra kviečiamas visur ir visada parodyti savo priklausymą Kristui – žodžiais, darbais, gyvenimo būdu ir kasdieniu elgesiu.

Ypatingu būdu tai darome švęsdami Eucharistiją. Šventosiose Mišiose, būdami vienybėje su visa Bažnyčia, skelbiame didžius Dievo darbus, dėkojame už Jo meilę ir stiprinamės Kristaus Kūnu bei Krauju, kad galėtume drąsiai gyventi ir liudyti Evangeliją pasaulyje. JĖZUS IR ŠIANDIEN MUMS KARTOJA: „NEBIJOKITE, NES AŠ ESU SU JUMIS PER VISAS DIENAS IKI PASAULIO PABAIGOS.“

Saleziečių Žinios

08/08/2026

01/08/2026

25/07/2026

18/07/2026

11/07/2026

04/07/2026

27/06/2026

26/06/2026

20/06/2026

Address

Website

Alerts

Contact The Business

Shortcuts

Share

Category

Listing takedown request